Kiekvienas suaugęs žmogus yra laisvas pasirinkti su kuo ir kaip gyventi, tačiau jo priimtas sprendimas dažnai keičia ir nepilnamečių vaikų padėtį. Būtent todėl, kad vienas iš tėvų, nusprendęs pakeisti savo gyvenamosios vietos valstybę, kartu pasiima ir vaiką (-us), taip apribodamas kito tėvo (motinos) galimybes palaikyti nuolatinį ryšį su vaiku bei pažeisdamas vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais ir būti jų auklėjamam, ir lėmė 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) priėmimą. Prie šios konvencijos yra prisijungusios daugiau kaip 100 pasaulių valstybių, tai rodo, kad problema, kai vienas iš tėvų, pasinaudodamas savo tėvų valdžia, be kito tėvo (motinos) sutikimo išsiveža vaiką, yra aktuali įvairiose šalyse.
Kaip rodo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pateikti duomenys, Lietuvoje kasmet gaunama daugiau kaip 20 prašymų dėl neteisėtai į užsienio valstybę išvežtų ar joje laikomų vaikų grąžinimo į Lietuvą ir vidutiniškai 15 prašymų dėl neteisėtai į Lietuvą atvežtų vaikų grąžinimo į užsienio valstybę.
Neteisėtas vaiko išvežimas ar neteisėtas vaiko laikymas?
Įsivaizduokime vaiką kaip gėlę, kurią auginame gražiame vazone. Būtent vazonas yra valstybė, socialinė, kultūrinė, ugdomoji aplinka ir pan., kurioje vaikas yra įpratęs būti. Paprastai šioje aplinkoje vaikas gyvena kartu su tėvais. Tačiau tai nereiškia, kad vaikas privalo gyventi kartu su abiem tėvais. Svarbu nustatyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas yra vienas iš tėvų valdžios elementų. Tėvų valdžia naudojasi abu tėvai po lygiai. Vadinasi, tik jie abu ir turėtų spręsti, kurioje aplinkoje, kurioje valstybėje geriau augti vaikui. Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, turėtų spręsti abu tėvai tarpusavio susitarimu, nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku, todėl tik bendrai pasiektas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus.
Tačiau gyvenime dažnai susiklosto situacijos, kai tėvai tarpusavyje nesusikalba. Nesusikalbėjimo priežastys gali būti įvairios: tai gali būti susiję su asmenų tarpusavio santykiais, galimomis grėsmėmis, pasikeitusiomis asmeninio gyvenimo aplinkybėmis ir pan. Tokioms situacijoms išspręsti visų pirma reikia pasinaudoti valstybės, kurioje gyvena vaikas, teikiama pagalba, t. y. galima kreiptis į socialines tarnybas dėl pagalbos vaikui, šeimai teikimo, į mediatorius dėl tarpininkavimo sprendžiant tėvų tarpusavio ginčą, galiausiai į teismus dėl atitinkamo sprendimo vaikui priėmimo.
Pavyzdžiui, Lietuvoje tėvams pradedant gyventi skyrium ar nutraukus santuoką, turi būti išspręstas ir vaikų gyvenamosios vietos klausimas, t. y. su kuriuo iš tėvų lieka gyventi vaikas. Iki 2017 m. sausio 1 d. dažnai buvo stebima tokia ydinga praktika, kai tėvas (motina), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, manydavo galįs vienašališkai keisti ir vaiko gyvenamosios vietos valstybę.
Pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą norint išvežti vaiką nuolat gyventi į užsienio valstybę reikia gauti kito tėvo (motinos) rašytinį sutikimą, o jei šis sutikimo neduoda, ginčą sprendžia teismas.
Vadinasi, tuo atveju, jei tėvas (motina) nori kartu su vaiku išvykti gyventi į užsienio valstybę, pirmiausia jis turi tartis su kitu tėvu (motina). Nesitarti galima nebent tuo atveju, jei tėvas (motina) nesinaudoja savo tėvų valdžia, pavyzdžiui, nebendrauja su vaiku, neteikia išlaikymo ir pan.
Situacija dažnai yra tokia, kad tėvams pradėjus gyventi skyrium, vaikas lieka gyventi su motina, o su tėvu bendrauja pagal nustatytą tvarką. Džiugu, kad pastaruoju metu vis daugiau tėčių nori aktyviau dalyvauti vaiko gyvenime ir su vaikais praleisti ne tik savaitgalius, nueiti su jais į kiną ar paskanauti ledų, bet taip pat dalyvauti ir kasdienėje vaiko rutinoje, suruošti vaiką į ugdymo įstaigą ir pan. Taigi, vaiko išvežimas į kitą valstybę neabejotinai pažeis šias tėvo teises bendrauti su vaiku taip, kaip buvo numatyta. Tačiau visais atvejais turi būti vertinama aplinkybių visuma ir bandoma rasti geriausią sprendimą vaikui. Vien prieštarauti vaiko išvežimui ne visada yra geriausia išeitis vaikui. Reikėtų įvertinti visą situaciją individualiai, kiek vaikas yra prisirišęs prie abiejų tėvų, kas vaikui sukeltų didesnį nepatogumą, ar jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pasikeitimas, tačiau stabilių santykių išsaugojimas, prie kurių vaikas buvo įpratęs, gyvendamas, pavyzdžiui, su mama, ar gyvenamosios vietos toje pačioje valstybėje pasikeitimas, jei mamai išvykus, vaikas būtų perkeltas gyventi kartu su tėčiu.
Įvertinti reikėtų tai, kad jei tėvas (motina) nesutinka su vaiko išvežimu į kitą valstybę, šį ginčą turi spręsti teismas. Tokio ginčo sprendimas gali trukti pakankamai ilgai, todėl šiuos klausimus reikėtų planuoti iš anksto. Deja, dažniausiai atsitinka taip, kad tėvas (motina) teisinių išeičių pradeda ieškoti geriausiu atveju vasaros pradžioje, tikėdamasis, kad naujuosius mokslo metus vaikas galės pradėti jau naujoje valstybėje, į kurią planuojama išvykti.
Tuo atveju, jei vienas iš tėvų nesutinka, kad vaiko gyvenamosios vietos valstybė pasikeistų, dažnai kitas tėvas (motina), nepaisydamas teisinių padarinių, vis tiek priima sprendimą išvykti, kartu pasiimdamas ir vaiką. Tokiu atveju, kai išvykstama be kito tėvo sutikimo, laikoma, kad vaikas išvežtas neteisėtai.
Lygiai taip pat, jei tėvas (motina), išvykęs su vaiku atostogų, pavyzdžiui, atvykę į Lietuvą aplankyti senelių, pasilieka „atostogauti“ ilgiau, galiausiai likusiam tėvui (motinai) praneša, kad grįžti nei jis, nei vaikas neplanuoja, tai laikoma neteisėtu vaiko laikymu kitoje nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.
Galimi teisiniai padariniai neteisėtai išvežus ar laikant vaiką
Tėvas (motina), be kurio sutikimo vaikas buvo išvežtas į kitą valstybę, turi kiek galima greičiau kreiptis į savo gyvenamosios vietos centrinę įstaigą dėl pagalbos grąžinti vaiką. Pagal Hagos konvenciją buvo sukurtas centrinių įstaigų bendradarbiavimo mechanizmas, kurį pasitelkus tėvas (motina) gali greičiau rasti neteisėtai išvežtą vaiką ir užtikrinti jo teisių apsaugą.
Klausimą dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę sprendžia valstybės, į kurią išvežtas vaikas, teismai. Paminėtina tai, kad paprastai tėvas (motina) su vaiku arba grįžta į savo tėvynę, t. y. aplinką, kurioje galimai jaučiasi saugesnis, pavyzdžiui, užsienio šalyje gyvenusieji grįžta su vaiku į Lietuvą, arba išvyksta į kitą valstybę, kurioje galimai yra kuriama jam saugesnė aplinka, pavyzdžiui, sukuriami nauji šeiminiai ryšiai, atsiranda nauja darbo vieta ar pan.
Lietuvoje teismai sprendžia dėl neteisėtai į Lietuvą atvežtų vaikų grąžinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Peržvelgus teismų praktiką sunku būtų įvertinti aiškias tendencijas. Kiekvienu atveju teismai sprendžia itin individualiai ir net nustatę neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo faktą ne visada išduoda leidimą vaiką grąžinti.
Pažymėtina, kad sprendimas dėl vaiko grąžinimo nėra sprendimas grąžinti vaiką tėvui (motinai), likusiam valstybėje, iš kurios vaikas buvo išvežtas. Kalbama tik apie vaiko grąžinimą į jam įprastą socialinę aplinką, todėl šios bylos turi būti nagrinėjamos kiek galima greičiau, mat praėjus metams nuo vaiko išvežimo, dažnai gali būti sunku nuspręsti, ar vaikas nesijaučia geriau naujoje valstybėje.
Žinoma, dažniausiai vaiką išvežęs tėvas (motina) klausia, o kur vaikas bus grąžintas, jei aš neketinu grįžti. Tai, matyt, yra sunkiausia šių bylų dalis. Tačiau iki bus išspręstas tolesnis vaiko gyvenamosios vietos klausimas, vaikas arba liks gyventi su tėvu (motina), gyvenančiu toje valstybėje, iš kurios buvo išvežtas, arba galės gyventi su vaiką išvežusiu tėvu (motina), jei šis priims sprendimą grįžti kartu su vaiku, arba bus laikinai perduotas kitų asmenų priežiūrai.
Kada galima vaiko negrąžinti į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę?
Jeigu grįžtume prie vaiko-gėlės alegorijos, tai natūralu, kad gėlę staiga išrovus iš vazono, gali būti pažeistos gėlės šaknys, kas neabejotinai apsunkins gėlės prigijimą naujame vazone. Būtent todėl pirmiausia yra siekiama grąžinti gėlę į jai įprastą vazoną, kol šaknys dar nepažeistos. Vis dėlto, kalbant apie neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimą, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus.
Hagos konvencija numato kelias išimtis, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.
Viena tokių išimčių yra ta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad „prisitaikymas“ apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodžių junginys „nauja aplinka“ reiškia vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, gyvenimo sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Vis dėlto, prisitaikymą paprastai galima konstatuoti tik praėjus ilgesniam laikui, todėl jei vaiko grąžinimo byla pradedama spręsti pakankamai greitai, praėjus, pavyzdžiui, ne daugiau nei keliems mėnesiams nuo vaiko išvežimo, abejotina, kad teismas galės pagrįsti vaiko negrąžinimą šiuo pagrindu.
Kita išimtis yra paties vaiko prieštaravimas būti grąžintam. Sprendžiant tokio pobūdžio bylas išklausyti vaiką yra būtina. Tačiau vaiko nuomonė turi būti vertinama atsižvelgiant į vaiko amžių ir jo gebėjimą pačiam priimti sprendimus, galimą tėvų įtaką vaiko nuomonei ir pan. Pažymėtina, kad teismai skirtingai vertina vaiko prieštaravimą, pavyzdžiui, vienoje byloje teismas sprendė, kad dešimties metų nesulaukęs vaikas dar nėra pakankamai brandus, kad galėtų aiškiai suformuluoti savo nuomonę, o kitoje, kad jau septynerių metų vaikas yra pakankamai brandus pagrįsti savo poziciją dėl gyvenimo Lietuvoje ir nenoro grįžti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.
Trečia išimtis – yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Paprastai vaiką išsivežęs tėvas (motina) grėsmę vaikui grindžia galimu likusio tėvo (motinos) smurtu, piktnaudžiavimu alkoholiu, tėvystės įgūdžių nebuvimu ir pan. Nepaisant visų šių aplinkybių, kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar šios aplinkybės yra pagrįstos įrodymais, ar tėvas (motina) gali keisti savo elgesį ir tinkamai pasirūpinti vaiku. Reikėtų priminti, kad vaiko grąžinimas į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę nereiškia vaiko grąžinimo ten likusiam tėvui (motinai).
Kaip išvykti į kitą valstybę kartu su vaiku?
Pirmiausia turite gerai įvertinti šeimos situaciją. Tais atvejais, kai kyla grėsmė jums ar vaikui, turite kreiptis į atitinkamas vaiko gyvenamosios vietos valstybės įstaigas, kad surinktumėte įrodymus apie netinkamą tėvo (motinos) elgesį ir galimą grėsmę vaikui. Lygiai taip pat geriausia būtų ir bylą dėl vaiko globos ir gyvenamosios vietos pradėti vaiko gyvenamosios vietos valstybėje prieš bėgant iš jos.
Jei vis dėlto nusprendžiate išvykti, prieš išvykdami pasirūpinkite tinkamu atstovavimu nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje paprastai yra sprendžiamas jūsų vaiko globos klausimas, nepriklausomai nuo to, ar vaikas bus grąžintas, ar ne.
Ir nepamirškite, vaikus kaip ir gėles reikia auginti atsakingai ir prieš priimant kokį nors sprendimą, reikia iš anksto gerai jį suplanuoti.
