Be to, dar keičiasi ir paauglių kūnas, tad jie keistai jaučiasi ir dėl savo išvaizdos, ir dėl kylančių jausmų. Spaudžia tėvai ir bendraamžiai, paaugliai ne visada jaučiasi pritampantys, o dažnai net išduoti. Tai metas, kai pradinėje mokykloje buvę malonūs ir mieli vaikai tarsi pratrūksta ir išlenda ta jų pusė, kurios mes net neįtarėme esant. Tad būtina aptarti šią temą.
PAAUGLIŲ SOCIALINIAI BURBULAI
Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie chebras, šutves, grupuotes ir net gaujas, susiformuojančias pagrindinėje mokykloje. Dažnai chebra vadinama grupė draugų, kurie vienus vaikus priima, o kitų ne. Chebra dažnai turi savo vadovą ar porą jų – tai yra populiarūs grupuotės nariai ir dažniausiai būtent jie sprendžia, kas gali būti šioje grupėje, o kas ne. Grupės turi savo taisykles, kurių visi nariai turi laikytis. Dažnai taisyklių laikymasis yra griežtai prižiūrimas, o jei kas nors ima jų nesilaikyti, gali sulaukti patyčių. Chebros tiek grupės narių, tiek kitų žmonių gali būti vadinamos įvairiai. Pavyzdžiui, „lūzeriai“, „frykai“, „nerdai“ arba „menininkai“. Tokių grupių gali būti ir mokykloje, ir kieme, ir net neformalaus ugdymo veikloje. Jeigu savo paauglystėje su chebromis nesusidūrėte ir vis dar nesuprantate, kas tai yra, rekomenduoju pažiūrėti keletą filmų ar serialų ir su tuo susipažinti. Pavyzdžiui, „13 Reasons Why“, „Emily in Paris“, „Mean Girls“.
KODĖL SUSIFORMUOJA CHEBROS
Šioje knygoje nuolat kartoju, kad paauglystė yra pokyčių metas. Keičiasi kūnas, smegenys, socialinės grupės ir elgesys. Fiziškai, emociškai ir psichologiškai vaikas atsiskiria nuo savo tėvų, veikiamas hormonų, matydamas visus užklupusius pokyčius jis sutrinka. Be to, nenori pripažinti, kad norėtų pasikalbėti su tėvais ir sužinoti atsakymus į rūpimus klausimus. Paaugliai vis dažniau leidžia laiką su draugais, todėl kinta ir jų identitetas. Vaikas tarsi atsitraukia nuo tėvų ir prisiriša prie draugų. Maždaug apie devintus metus jis ima suprasti, kuo yra panašus į kitus ir kuo skiriasi, bei pradeda norėti atrasti ir apibrėžti save. Būtent tuo metu, kai vyksta fiziniai, emociniai bei psichologiniai pokyčiai, dažnai ir susiformuoja chebros. Chebra leidžia paaugliui atrasti savo nišą ir pajusti saugumą erdvėje, kurioje jis gali savęs ieškoti ir gerai jaustis. Be to, penktoje, šeštoje ir vyresnėse klasėse vaikams nepaprastai svarbus priklausymo jausmas, kurį jie pajunta savo draugų grupėse. Tačiau tos paauglių grupės turi ir neigiamą pusę, nes jos nebūtinai priima kitus, kartais jose pasireiškia socialinis agresyvumas ir nemandagus, nedraugiškas elgesys. Tačiau jei chebra yra gera, priklausydamas jai vaikas atranda savo identitetą ir išmoksta bendrauti su kitais. Kadangi draugai ir socialinės grupės tampa ypač svarbios pagrindinėje mokykloje, tai ir tos chebros reikalingos. Dažnai manome, kad chebra – tai populiarių vaikų grupė, tačiau nebūtinai. Jų būna pačių įvairiausių, gana dažnai labiausiai kontroliuojančios ir destruktyvios yra pačios nepastebimiausios.
PAVOJAI UŽDAROSE PAAUGLIŲ GRUPĖSE
Turbūt labiausiai paauglys išgyvena, kai yra išmetamas arba nepriimamas į tam tikrą grupę. Jam emociškai sunku, jis jaučiasi išduotas, vienišas, tai gali turėti ilgalaikių pasekmių jauno žmogaus savivertei. Verta akcentuoti ir tai, kad buvimas su šutve apriboja paauglio socialinį ratą, nes jis viską daro kartu su savo grupe: mokykloje valgo pietus, kartu eina į miestą, retai pakviečia prisijungti ir kitus vaikus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo puiku, kad paaugliai taip artimai draugauja, tačiau jeigu tai yra uždaras ratas ir viena iš taisyklių yra nebendrauti su grupei nepriklausančiais vaikais, tai jau nėra tinkamas elgesys ir auginanti patirtis, nes kiekvienam jaunam žmogui reikia susitikti naujų žmonių ir bendrauti su įvairių interesų turinčiais vaikais. Todėl tėvai ir mokytojai turėtų skatinti vaikus susitikti ir bendrauti su kitais bendraamžiais.
Paauglys dažnai patiria didelį spaudimą ir iš bendraamžių. 5–7 klasėse padaugėja toksiškų draugysčių, netikrų draugų ir draugių. Ypač merginų būreliuose dažnas atvejis, kai vieną dieną jos geriausios draugės, o kitą jau apkalba viena kitą ir netinkamai elgiasi. Toks nenuoseklus elgesys gana keistas ir sunkiai suprantamas, tačiau to priežastys gali būti įvairios: bendraamžių spaudimas, noras būti populiariam arba nerimas, kai pamatai, kas atsitinka, jeigu elgiesi taip, kaip bendraamžiams nepriimtina. Paauglių grupėje paprastai jaučiamas spaudimas rengtis, kalbėti, net mokytis vienodai, mėgti ar nemėgti tam tikrus mokytojus, kad nebūtum išmestas iš rato. Pavyzdžiui, yra tokių grupuočių, kuriose iš mergaičių reikalaujama sverti ne daugiau, nei sutarta, arba susitikę visi rūko ir tu nori nenori turi prisijungti. Kadangi toks elgesys yra žalingas ir emociškai, ir socialiai, būtina apie tai su vaiku pasikalbėti, ypač tada, kai dar nėra pasiektas stiprių emocijų lygis. Netinkamas elgesys gali peraugti į patyčias – tai yra tam tikras besikartojantis elgesys, kai viena pusė turi daugiau galios nei kita. Tad jeigu matote arba įtariate, kad jūsų vaikas patiria tokį spaudimą, turėtumėte išsiaiškinti, su kuo jūsų vaikas draugauja. Tyrimai rodo, kad vaikai patys negali atsitraukti ir reflektuoti. Kartais jiems atrodo, kad jūs nelabai suprantate, ką šnekate, arba net piktybiškai ir nepriimtinai elgiatės, tačiau nepamirškite, kad turite ginti vaiko interesus ir jį apsaugoti.
Atkreipkite dėmesį, kad chebroje vaikai jaučiasi saugūs, todėl kai kurie paaugliai jaučiasi galintys elgtis netinkamai, pavyzdžiui, skleisti apkalbas, prasivardžiuoti, pasišaipyti arba net pradėti tyčiotis. Šiandien aktuali tema yra kibernetinės patyčios. Kibernetinės patyčios – tai bjaurūs komentarai, pasikartojantys ir sekantys paauglį visur, kur tik jis lankosi, galintys jį pasiekti įvairiose platformose bet kuriuo metu. Socialiniuose tinkluose paaugliai stebi vieni kitus ir mato, ką kiti mėgsta, kuo dalinasi – tai irgi prisideda prie statuso auginimo arba, pavyzdžiui, mažėjančio populiarumo tarp bendraamžių. Tokioje kontroliuojamoje erdvėje iš pradžių tarsi jaučiamasi saugiai, tačiau galiausiai pritrūksta nuoširdaus bendravimo, nes paaugliams rūpi, kas vyksta socialiniuose tinkluose ir realiame gyvenime – kur, kas, ką, kam pasakė. Jie taip susikoncentruoja į grupės dinamiką, kad nebeturi laiko nuoširdiems pokalbiams, draugystėms, nes beveik visą energiją iššvaisto susitartų ar numanomų taisyklių laikymuisi. Tai gali trukdyti atrasti save, menkinti savivertę, vaikas gali pradėti nerimauti, nebežinoti, ko nori, kaip elgtis. Baimė suklysti ir būti išmestam tampa labai didelė. Tokiu atveju mūsų uždavinys yra toks pats – padėti ir skatinti vaiką plėsti draugų ratą.
MITAI APIE PATYČIAS
Iš kitų besityčiojantis paauglys nebūtinai yra koks nors kietuolis, ieškantis silpnų, nes nori juos stumdyti ir iš jų šaipytis. Tai gali būti ir populiariausia klasės mergina, kuri sako: „Jeigu tu iš tiesų esi mano draugė, tai duosi man nusirašyti.“ Tie, kurie tyčiojasi, nori, kad kiti pasijustų prasčiau, o jie patys – geriau, nors nebūtinai taip įvyksta. Dauguma besityčiojančių vaikų turi žemą savivertę (bet irgi ne visi!). Toks atšiaurus bendraamžių elgesys gali paskatinti jūsų paauglį pradėti rūkyti, galbūt ką nors pavogti iš parduotuvės, pabandyti narkotikų arba net išbandyti lytinius santykius, kurių jis visiškai nenori ir dar nėra tam pasiruošęs.
Apie patyčias paauglystėje verta kalbėti ir siekiant aptarti mitus. Norėčiau paminėti penkis dažniausiai pasitaikančius mitus, aprašytus 2011 m. D. Olweuso patyčių prevencijos programoje.
1 MITAS: PAAUGLIAI KONFLIKTUS TURI SPRĘSTI SAVARANKIŠKAI
Patyčios tikrai nėra konfliktas, kurį paaugliai gali išspręsti savarankiškai, nes jie išgyvena ir patiria kompleksines socialines problemas ir dar neturi tinkamų socialinių gebėjimų, galinčių padėti jas išspręsti. Jie susiduria su skausmingomis dilemomis, todėl reikia suaugusiųjų pagalbos – proaktyvios pagalbos ir reakcijos. Tad suaugusieji turėtų ne atsitraukti, o įsikišti ir aiškiai pasakyti, kad jiems rūpi jaunų žmonių tarpusavio santykiai. Turime pagirti ir drąsinti tinkamą paauglių elgesį ir pasirinkimus, nesusikoncentruoti tik į tai, kas netinkama, nes paaugliai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Turime juos išklausyti, nes tik tada jie mums (galbūt!) pasipasakos. Ir mokykloje, ir namuose reikėtų skirti laiko ir nebijoti aptarti, kokie galėtų būti socialinių problemų sprendimai. Kaip jau esu minėjusi, tyrimai rodo, kad vos 15 min. nedalomo dėmesio, kai mes išklausome vaikus ir su jais kasdien pasikalbame, daro stebuklus, nes vaikai (nesvarbu, kokio amžiaus) laukia tėvų patarimo, ypač kai kalbame apie sunkius pasirinkimus ir sprendimus. Paaugliai turėtų žinoti, kad iškilus problemai gali kreiptis į suaugusį žmogų mokykloje ar namuose. Reikia turėti omenyje, kad pagrindinės mokyklos ir gimnazijos moksleiviai, patirdami patyčias, pasipasakoja rečiau nei pradinukai, nes jiems yra gėda. Todėl įtardami, kad vaikas patiria patyčias arba pats dalyvauja patyčiose, turime stebėti jų elgesį ir patys juos kalbinti.
2 MITAS: GIMNAZIJOJE VAIKAI JAU MOKA PUOSELĖTI DRAUGYSTES
Dažnai teigiama, kad gimnazijoje moksleiviai jau turėtų gebėti susidraugauti ir puoselėti draugystes. Vėlyvojoje paauglystėje jaunuoliai vertina draugystes, kurios yra grindžiamos bendrais interesais ir vertybėmis, tačiau net ir ilgalaikės draugystės gali iširti, kadangi vaikai bando kurti naujus santykius kitu pagrindu. Tad mes turime jiems padėti tuos santykius kurti. Visų pirma, galime padėti plėsti jų emocinį žodyną, kad jie galėtų išreikšti savo jausmus ir juos įvardinti, taip pat mokyti, kaip priimti komplimentus, kaip tinkamai reaguoti į kritiką, kuo skiriasi pažįstamas nuo draugo, kaip brėžti ribas, pasakyti „ne“, kaip elgtis pagarbiai, kokios būna pasekmės netinkamai suvaldžius konfliktą, kaip elgtis ir kaip susitaikyti, jeigu natūraliai išyra iki šiol puoselėta draugystė.
3 MITAS: DARBAS GRUPĖSE IŠMOKO VAIKUS SĖKMINGAI BENDRADARBIAUTI
Dažnai teigiama, kad grupinis darbas moko jaunus žmones tinkamai ir sėkmingai dirbti su kitais. Apskritai gebėjimas dirbti su kitais ir bendradarbiauti yra svarbus įgūdis ir, nors darbas grupėse to šiek tiek moko suteikdamas galimybę bendradarbiauti, kartais net patys geriausi mokiniai tose situacijose neatsiskleidžia. Todėl mes, suaugusieji, vis dėlto turime vaikus mokyti, kaip tinkamai bendradarbiauti. Tad itin svarbios susipažinimo veiklos, kurių metu mokiniai sužino apie bendrus pomėgius, atranda panašumų. Jeigu projektą reikia atlikti po pamokų arba už mokyklos ribų, reikia pasirūpinti, kad jie turėtų vieni kitų kontaktus. Svarbu išmokyti, kaip galima draugiškai spręsti konfliktus, kaip pasidalinti pripažinimą ir įvertinimą.
Mokytojai taip pat turi stebėti, kad neatsirastų socialinės hierarchijos, kad būtų pastebėtos visų stiprybės ir procesas būtų demokratiškas. Visa tai užtikrinti nelengva net mokytojui, tad ką jau kalbėti apie vaikus.
4 MITAS: TAM TIKROS TEMOS YRA TABU
Turime suprasti, kad itin svarbu su paaugliu galėti pasikalbėti visomis temomis. Priešingu atveju tam tikri įsivaizdavimai ir stereotipai gali paskatinti itin aštrias patyčias, galinčias peraugti į emocinę traumą, suicidines mintis ar net bandymą žudytis. Todėl su savo paaugliais turime kalbėti apie stereotipus, išankstines nuostatas, privilegijas, apie tai, kaip elgiamės virtualiojoje erdvėje, kas yra saugumas ir kaip jis užtikrinamas. Paaugliams būtina savo aplinkoje turėti suaugusiųjų, kuriais jie pasitikėtų ir su kuriais galėtų pasikalbėti sudėtingomis temomis.
5 MITAS: INTERVENCIJA ATIMA DAUG MOKYMOSI LAIKO
Mokytojai dažnai teigia, kad neturi kada koncentruotis į bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių ugdymą, patyčių prevenciją, nes turi „išeiti“ programą. Taip, tam reikia pasiruošti, reikia skirti laiko diskusijai, tačiau į šias diskusijas reikėtų žiūrėti kaip į integruotą ugdymo dalį, o ne į papildomą mokytojams primestą veiklą. Įdomu tai, kad ir D. Olweusas savo patyčių prevencijos programoje mini, jog dažnai, ypač gimnazijoje, mokiniai įvardija, kad patyčios vyksta net klasėje esant mokytojui. Negalime numoti į tai ranka, nes išnaikinę netinkamas elgesio apraiškas bei patyčias turėsime daugiau laiko mokymui ir geriems santykiams susikurti.
Mokytojai yra patys svarbiausi, tačiau galima pasikviesti mokyklos psichologą, socialinį pedagogą ir kitus specialistus. Dažnai manoma, kad būtent jie yra atsakingi už šias programas, tačiau vis dėlto atsakingiausi yra mokytojai, o minėti žmonės jiems gali tik padėti. Jeigu bendradarbiaujate su kokia nors visuomenine šią problemą sprendžiančia organizacija, pasikvieskite į mokyklą jos atstovus. Dažnai susitikimai nebūna itin efektyvūs, nes atėję svečiai nepažįsta klasės vidinių niuansų, tačiau bendrai susipažinti, padiskutuoti ir analizuoti labai padeda. Ši patyčių prevencija ir intervencija turėtų būti pastovi kasdienių pokalbių dalis, mokiniai turi nuolat girdėti proaktyvias žinutes ir jaustis turį palaikymą, nes tai yra vienintelis būdas efektyviai užkirsti kelią patyčių kultūrai mokykloje.
NE VISAS NETINKAMAS ELGESYS YRA PATYČIOS
Susipažinę su situacija, mitais, pradėję elgtis proaktyviai ir užsiėmę prevencija, turime nepamiršti, kad viso netinkamo elgesio nereikėtų įvardinti kaip patyčių. Patyčios yra agresyvus, kartotinis elgesys, nukreiptas prieš konkretų individą. Jeigu tai nėra kartotinis elgesys, jei iš vaiko pasišaipė, numetė jo kuprinę, nepakvietė drauge keliauti į kiną, tai yra nedraugiškas, nemandagus elgesys, bet tai dar nereiškia, kad vaikas išgyvena patyčias. Tačiau jeigu matome, kad taip elgiamasi nuolat, reikia imtis rimtesnių priemonių. Turiu omeny tai, kad dažnai pasišaipymą ar nemandagų elgesį praleidžiame pro akis ir ausis, tačiau jeigu vadeles paleisime, tai gali peraugti į patyčias. Todėl reikia stabdyti netinkamą elgesį iškart ir neleisti vystytis jokioms patyčių apraiškoms.
Jeigu jūsų vaikas su jumis nesikalba, norint atpažinti patyčias galima atkreipti dėmesį į šiuos ženklus: didelė nuotaikų kaita, liūdesys, nerimas, ilgalaikis arba nuolatinis nenoras eiti į mokyklą, nenoras dalyvauti renginiuose, nepaaiškinami galvos, pilvo skausmai, sutrikęs miegas, vaikas nuolat grįžta pametęs kokius nors savo daiktus arba jie būna sugadinti, negali paaiškinti, iš kur atsirado įbrėžimų ar mėlynių. Jokiu būdu nereikėtų vaiko bandymo išsisukti nuleisti negirdomis. Nekaltinkite vaiko, kad jis pats nesugeba susitvarkyti, ir nesakykite, kad čia nieko tokio, visi yra patyrę patyčias. Atvirkščiai, mes privalome konkrečiai patarti, kaip elgtis su pašaipūnais. Kartais padeda tokios paprastos frazės kaip „liaukis, tai nejuokinga“.
Daugiau apie paauglių patyčias skaitykite edukologės, socialinių mokslų daktarės, keturių vaikų mamos Austėjos Landsbergienės knygoje „Išgyventi paauglystę. Tėvams ir mokytojams“.
