XX a. pradžioje, jau nuo mažų dienų vaikai buvo mokomi dirbti, akcentuojant, kad gyvenime svarbiausia uoliai, atsakingai ir nuolankiai dirbti. Patys tėvai taip pat didžiąją laiko dalį dirbdavo ūkio ir buities darbus, priimdami tai kaip natūralią duotybę, dėl to bent jau garsiai nesiskųsdami, nesijausdami dėl to blogai, rašo „Laimingas vaikas“ psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Svarbiausias šeimos bendravimas būdavo valgio metu, kartu dirbant darbus ar per šventes. Šventės buvo ypatingas metas, kada šeima retu atveju galėjo atitrūkti nuo darbų ir pasilinksminti. O kasdieninis bendravimas dažniausiai būdavo apie praėjusią dieną, nuveiktus ir laukiančius darbus, svarbius įvykius giminėje. Kalbėtis apie savo jausmus, norus, gyvenimo prasmę, tikslus, apie savirealizaciją, savęs pažinimą, pojūčius, požiūrius ir pan. nebuvo įprasta. Vaikus gimdydavo jaunos mamos ir juos auklėjo, kaip sakė širdis, natūralu, kad tuo metu nebuvo žinių, kokias asmenybės savybes formuoja vienoks ar kitoks auklėjimas, bendravimas su vaiku.
Vėliau, 1940 m. Lietuva tapo TSRS dalimi. Jos santvarka ir ideologija taip pat įtakojo ir požiūrį į vaiką, jo auklėjimą. Šioje santvarkoje visose gyvenimo srityse bendravimas buvo direktyvus, primetami autoritetai, požiūriai per jėgą, žmonės veikė vedami baimės, visur vyravo griežta hierarchija, žmogaus asmenybiniai skirtumai ir individualumas buvo visai ignoruojama, žmonės griežtai spaudžiami į sukurtus standartus, didžiajai žmonių daugumai trūko elementarių dalykų – maisto, drabužių, baldų ir kt. Kad juos gautum, reikėdavo laukti ilgose eilėse.
Žmonės negalėjo kurtis gyvenimo, priklausančių nuo jų pačių. Nors vis daugiau žmonių įgijo aukštąjį išsilavinimą apie vaiko asmenybės augimą, jo vidinį pasaulį, informacijos nebuvo. Žmonės gyveno, atriboti nuo išorinio pasaulio, kuris jau tekėjo skirtinga linkme ir ritmu. Be abejo, tai daugelį žmonių sekino emociškai.
Natūralu, kad visa tai, akivaizdžiai atsispindėjo vaikų auklėjime – vaikai auklėjami jėga, t. y. bausmėmis, per baimę. Ugdyme buvo labai akivaizdi hierarchija – „vaikas nieko nežino, nieko nesupranta“, o suaugęs „viską žino geriausiai“, vaiko individualybė ignoruojama, vaikas, netelpantis į sukurtus „rėmus“ buvo baudžiamas arba „nurašomas“. Vaiko ugdymo tikslas – aukšti pasiekimai, vaikas privalo klausyti, į vaiko elgesio priežastis nesigilinama – svarbus rezultatas. Vaiko vidinis pasaulis vis dar buvo ta sritis, prie kurios labai labai mažai prisiliesta.
Dažni tėvai negalėjo suprasti, ko dar vaikui trūksta, jei jis yra pavalgęs, aprengtas ir išleistas į mokslus. Tuo metu buvo itin gajus vaiko ugdymo metodas – lyginimas su kitais, manant, kad taip vaikas turėtų „pasitempti“. Taip pat gajus socialinis reiškinys, kai tėvai, mano manymu, norėdami patys pakelti savo gniuždytą savivertę, rungtyniaudavo savo vaikų „pasiekimais“ ir „gebėjimais“. Tai, mano akimis, viena didžiausių tuo metu augusių vaikų traumų.
Na ir galiausiai, atėjus nepriklausomybei, atsivėrė mus spaudusios sienos. Mūsų tauta pradėjo įgyti daug naujos patirties, žinių. Vaikų auklėjime pagaliau pradėjo ateiti suvokimas, koks yra svarbus žmogaus vidinis pasaulis, jo jausmai, pojūčiai, troškimai, tikslai, savirealizacija, prasmė, asmeninis požiūris, individualumas. Pradėta suprasti, kad vaikas nėra „nieko nežinanti ir nesuprantanti būtybė“.
Tačiau čia slypėjo vienas pavojus, kuris yra visai natūralus ir apie kurį gana dažnai būdavo pamirštama, bandant pabėgti nuo savo skausmingos praeities, pasivyti tolyn nušuoliavusį kitų šalių gyvenimą – lazdos perlenkimas į kitą pusę. Ir kai vaikai išmoko, kad jų norai ir jausmai yra patys svarbiausi ir atsisakė suprasti, kad šalia esančių žmonių jausmai ir norai taip pat yra svarbūs, tapo sunku priimti protingas taisykles, padedančias visiems kartu jaustis gerai. Neretai tai sukelia daug neigiamų emocijų tiek vaikams, tiek aplinkiniams.
Iš kitos pusės dar yra likusi ir nemaža dalis tėvų, kuriems sunku pakeisti požiūrį ir išsivaduoti iš buvusio netinkamo auklėjimo modelių.
Tad pastebėjus, kad buvo per daug nubėgta prie kraštutinumų, manau dabar po truputėlį jau pradedama eiti link ugdymo orientuoto į vaiką, jo vidinį pasaulį, sveikos asmenybės raidą, tuo pačiu mokėjimą bendradarbiauti su kitais, jo emocinį intelektą („suprantu save, suprantu tave ir stengiuosi padaryti, kad visiems būtų gerai). Aš, kaip vaikų psichologė, tuo labai džiaugiuosi, kadangi manau, kad tai sveikiausias ugdymas vaikui.
Kas lėmė ankstesnį įsitikinimą, kad fizinės bausmės, balso pakėlimas – geriausi būdai auklėti vaikus?
Tai yra TSRS santvarkos pasekmės.
Kokią žalą daro fizinės bausmės? Psichologinis smurtas? Šaukimas? Draudimai?
Tiek fizinės, tiek psichologinės bausmės yra žalingos vaiko raidai, jo savijautai ir gyvenimo įgūdžių formavimuisi. Tarp pagrindinių priežasčių būtų galima paminėti: slopinamas vaiko kūrybiškumas, iniciatyvumas, savarankiškumas, auginamas pasyvumas, nepasitikėjimas savimi ir kitais, šaldomas tėvų ir vaikų santykis, pats vaikas darosi agresyvus, problemas ima spręsti fizine ar psichologine agresija, baudžiamas elgesys dingsta tik prie žmonių, kurie baudžia, tačiau kitoje aplinkoje elgesys vistiek išlieka.
Vaikų norų ignoravimas
Čia svarbu būtų paminėti, kad bet kokiomis aplinkybėmis neturėtų būti tenkinami visi vaiko norai „čia ir dabar“. Išties svarbu mokyti vaiką, kad ne visuomet galime gauti, ką tik norime, kartais reikia palaukti, kartais pataupyti, o kartais apskritai kažkurio noro negalime patenkinti. Tačiau labai svarbu, kad tai būtų daroma su dideliu supratingumu, vaiko jausmų atliepimu, norint ugdyti svarbų vaiko gyvenimo įgūdį, o ne jį nubausti. Svarbu, kad šis mokymas vyktų kalbantis su vaikais, aiškinant, kodėl taip vyksta, priimant jo jausmus ir padedant su jais susitvarkyti.
Jei norų ignoravimas yra naudojamas kaip bausmė, taip pat kaip ir kitos bausmės yra žalinga vaiko asmenybės raidai, be to vaikas ima dar labiau maištauti prieš baudžiantį suaugusįjį, tad įsiveliama į kovą, iš kurios darosi vis sunkiau išeiti.
Šalia to kyla didelis pavojus, kad vaikas tiesiog užsisklęs nuo mūsų, ims vengti išsakyti savo norus ir jausmus.
Ar griežtai nustatytos taisyklės ir ribos yra naudingos vaikui?
Man labai norėtųsi žodį „griežtai“ pakeisti į „tvirtai“. Būdami tvirti mes išliekame švelnūs, supratingi, ramūs, tačiau mūsų ribos yra tvirtos, mes tvirtai ir atkakliai laikomės savo žodžio ir veiksmų. Svarbiausia, kad visa tai darome su besąlygine meile ir priėmimu, siekdami pozityviai ugdyti vaiką.
Tokios tvirtos ribos yra būtinos sveikos asmenybės augimui. Turbūt viena svarbiausių savybių – aiškios ribos suteikia vaikui saugumo jausmą ir tikro pasitikėjimo savimi, išmoko sėkmingai bendrauti ir įsilieti į grupę, neprarandant savo unikalumo.
Kaip rekomenduojama auklėti vaikus, kad šie užaugtų atsakingomis, savimi pasitikinčiomis asmenybėmis?
Mūsų senelių karta neretai bando piršti savo nuomonę, kad šiuolaikiniai metodai išaugins egoistiškas ir narciziškas asmenybes. Ar iš tiesų gali taip nutikti? Kaip minėjau, iš tiesų mūsų senelių žodžiuose yra tiesos. Jei ugdysime vaiką atsižvelgiant tik į jo norus, jausmus, pojūčius ir kt., nemokydami, neparodydami, kad šalia esantis žmogus yra nemažiau svarbus, išties vaiko egocentriškumas bus pernelyg didelis, dėl ko visų pirma blogai jausis pats vaikas, o taip pat ir aplinkiniai. Žinoma, labai svarbu, kad šis vaiko mokymas būtų pozityvus, rodant savo meilę ir buvimą šalia, auginantis vidinę motyvaciją.
Kokie auklėjimo metodai yra veiksmingiausi?
Visų pirma pozityvūs.
Tie, kurie moko vaiką pažinti ir suprasti save, savo jausmus, norus, pojūčius, tikslus, moko kaip susidoroti su įvairiomis sudėtingomis situacijomis, tuo pačiu moko suprasti, pažinti ir priimti kitą, bendrauti ir įsilieti į grupę, neprarandant savo unikalumo.
Tie kurie skatina vaiką pažinti, atrasti ir suprasti vedamam natūralaus vidinio smalsumo. Visgi suaugę yra tie žmonės, kurie turėtų padėti vaikams augti. Negalime leisti vaikui augti pačiam. Jam tai per sudėtinga užduotis. Metodai turi ugdyti vidinę motyvaciją, o ne baimę. Suprantu, skaitant gali atrodyti, kad tai padaryti nėra lengva. Tačiau, galiu užtikrinti, kad tikrai verta.
