Grubiai tariant, JAV teisminėje sistemoje tai paprastai reiškia pirminį norą pakenkti, o ne nužudyti, arba tyčinę žmogžudystę be išankstinio plano, taip pat – kaltinamojo abejingumą aukos gyvybei, šiai esant pavojuje.
2-ojo laipsnio žmogžudystę gali lemti sunkinančios arba lengvinančios aplinkybės. O Gypsy Rose pastarųjų turėjo su kaupu. Ir pasaulis tai suprato.
Prieš 8-erius metus patekusi į kalėjimą ji iš tiesų pagaliau patyrė laisvę. Ir pati ne kartą apie tai kalbėjo: kalėjime ji gyveno iki tol, o čia – čia ne kalėjimas. Kietesnių, griežtesnių bei tamsesnių grotų, nei dukrai sukūrė jos mama, pasaulis Gypsy Rose negalėjo pasiūlyti.
Kalėjimas, kuriame ji atliko savo bausmę prisidėjusi prie savo motinos nužudymo ir iš kurio jau netrukus bus dėl gero elgesio paleista anksčiau laiko, jai suteikė teisę mokytis, bendrauti su šeimos dalimi, kurią motina buvo ištrynusi iš jos gyvenimo, ir netgi susituokti. „Aš einu į mokyklą, turiu darbą. Mano pareiga – prižiūrėti ir tvarkyti patalpas. Rytais einu į mokyklą, dievinu keliauti į biblioteką. Man siūlomas nemokamas išsilavinimas – tai yra nuostabu, ypač tokiam žmogui kaip aš, kuris čia atvyko su antroko išsilavinimu“, – tuo, ką jai pasiūlė kalėjimas, vienoje iš dokumentikų džiaugėsi Gypsy Rose.
