Restorane „Demoloftas“ Vilniuje dirbantis Matas Simaitis sako, kad vaikai – ne trukdis. Jis teigia kasdien užsiimantis su svečių vaikais, o nuvargusioms mamoms besistengiantis suteikti atokvėpio minutę, leisdamas joms ramiai pavalgyti, į rankas paimant jų vaiką.
Tačiau jis kelia atvirą diskusiją, ar tikrai vaikus reikia vestis visur. „Jiems prabangiuose restoranuose tiesiog nuobodu“, – sako Matas.
– Ar dažnai jūsų restorane lankosi žmonės, kurie kartu atsiveda ir savo vaikus?
– Mamos (ar šeimos) su vaikais pas mus ateina kiekvieną dieną. Ypač – dienos metu. Vakarais gal rečiau, bet pasitaiko.
Tačiau dauguma žmonių, ateinančių vakarieniauti restorane, iš anksto įspėja apie kartu atsivedamą vaiką. O mes, iš savo pusės, irgi paklausiame, kokio amžiaus tas vaikas, ar galės išsėdėti restorane.
Tai savaime tėvus įpareigoja pasirūpinti savo vaiku restorane ir kitų žmonių atžvilgiu. Nes visų pirma tai darome dėl kitų svečių – žmonės, kurie ateina vakare ir išleidžia nuo 60–70 eurų žmogui, visai nenori leisti vakaro aidint vaikų klyksmams.
– Ar per visą jūsų darbo laiką pasitaikė tėvų, kurie savo vaikų elgesiu vis dėlto nepasirūpino? Kalbu ne apie tuos atvejus, kai tėvams nesiseka nuraminti vaikų, bet apie piktybiškus, aplaidžius atvejus.
– Tikrai yra buvę, bet gal sakyčiau, kad dažniau taip nutikdavo seniau. Kuo tolyn, tuo tėvai adekvatesni.
Yra buvę, kad vaikas per salę važinėjasi su riedučiais, o tėvai – nemato problemos. Tai ypač trukdo dirbantiems žmonėms, nes jie nešioja maistą ir turi saugotis, kad ir to vaiko neužgautų, ir tas vaikas netrinkteltų taip, kad išverstum visas nešamas taures, lėkštes ir puodelius.
Panašiai nepatogumų kelia tarpusavyje žaidžiantys, lakstantys, šūkaujantys vaikai. Tėvams atrodo, kad jie tik žaidžia, bet tai trukdo ir dirbančiam personalui, ir kartais kitiems svečiams. Be to, kyla pavojus ir pačiam vaikui. Jei aš jį apipilsiu karštu vandeniu ar arbata ir nuplikysiu, kas bus kaltas? Aš. Tokių atvejų vis dar pasitaiko, ypač populiarėjant tiems laisvojo, tolerantiškojo auklėjimo metodams.
– O kaip dėl atvejų, kai tėvai ateina su mažu kūdikiu ir jiems elementariai nepavyksta jo nuraminti?
– Taip pasitaiko. Ir jei tėvai adekvatūs, jei jau kurį laiką vaiko neina nuraminti, tokie tėvai paprastai tą vaiką kažkur pasiveda, paliūliuoja.
Aš pats mėgstu vaikus, ir kai matau, kad tėvams sunkiai sekasi juos nuraminti, dažnai ir pats prieinu. Pakalbinu, pradedu žaisti. Ir dauguma atvejų tie vaikai nusiramina, nes tiesiog pamiršta, dėl ko verkė.
– Ar dažnai užsiimate su tėvų atsivestais vaikais?
– Kiekvieną dieną. Iš vienos pusės tai darau, nes man patinka, iš kitos pusės – tai gana lengvas būdas patikti svečiams.
Užsiimk su jų atsivestu vaiku arba augintiniu – ir tai gerokai padidins galimybę gauti arbatpinigių. Ir tai normalu, nes atsiranda asmeninis santykis. Svečiai mato, kad jis nėra apsimestinis.
Labai dažnai, žinoma, jeigu turiu laiko, paimu matomai nuvargusios mamos kūdikį. Bent jau, kol ji valgo – kad galėtų nors šiek tiek skirti laiko sau. Žinoma, tai darau su tėvų leidimu.
Ne taip retai pasitaiko, kad tėvai mane pavadina mėgstamiausiu nepažįstamu jų vaiko žmogumi. Ir tai tikrai miela. Neretai svečiai besijuokdami klausia, ar jei ateis kitąkart, irgi pasirūpinsiu jų vaiku – nes jei taip, ateis dažniau.
Kaip bebūtų, tėvai irgi žmonės. Jie irgi nori išeiti, atsipalaiduoti, nors minutę atsipūsti. O taip lengvai bet kada palikti vaiką auklei tikrai gali ne visi ir ne visada. Ir jeigu restorane jie gauna tą minutę sau, jei jų vaikas priimamas, tai jie būna tikrai laimingi.
– Ar iš tiesų egzistuoja tas supermamyčių žanras?
– Egzistuoja, taip. Ir dažnai tai pastebėsi tokiam žmogui tik įžengus pro duris. Reikia pridurti, kad kartais tokie būna ir tėčiai, ne tik mamos. Nors gal dažniau mamos.
Jiems neegzistuoja jokios taisyklės. Atėję į restoraną, kad ir akivaizdžiai tai labai užimtas metas, nelaukę sėdasi bet kur, traukiasi savo maistą, skirtą vaikui, mėto popieriukus, kur papuola, leidžia tą maistą mėtyti į kairę ir dešinę, o aptarnaujantį personalą laiko pusiau vergais.
Bet čia ne vaikų turėjimas problema, tokie žmonės ir neturėdami vaikų elgiasi panašiai.
– Ar šiais laikais mamos dažnai restoranuose maitina krūtimi?
– O taip, nuolat. Pastebėjau, kad svečiai to beveik nebesureikšmina. Na, nebent visiškai neprisidengiama. Tada matosi, kad kiti svečiai kreivai žvilgčioja. Bet čia kalbu apie tokius tikrai labai akivaizdžius atvejus. O dauguma mamų nors šiek tiek prisidengia ir tai niekieno dėmesio neatkreipia.
Yra tokių žmonių, kurie sako mamoms nemaitinti viešai ir pasislėpti kur nors tualete. Aš manau, kad jei visiems gerai, o tau negerai, tai gal tau ir reikia išeiti? Jei restorano politika tam neprieštarauja, o tau vienam prieštarauja, tai tu esi svečiuose, tu priimi taisykles arba ten neini. Ar pats norėtum valgyti tualete? Ne. Tai kodėl vaikas turėtų?
– Kaip manote, ar reikia vaikus vestis į restoraną?
– Tėvai turėtų adekvačiai įsivertinti ėjimą į restoraną su vaiku. Ir tai ne vien dėl svečių, ne vien dėl restorano darbuotojų, bet ir dėl jų pačių. Juk jie patys negali adekvačiai atsipalaiduoti, jei vaikui problemiškas tarpsnis.
O ir pačiam vaikui tam neskirtame restorane gali būti nepatogu: nei ten žaislų, nei pramogų. Jam elementariai pasidarys nuobodu. Ir gal visų pirma reikia atsižvelgti į vaiko poreikius ir norus? Man dažnai būna gaila į prabangų restoraną atsivedamų vaikų. Jiems ten nėra ką veikti, nėra ką valgyti. Jie kupini energijos, o turi sėdėti tyliai.
Mano manymu, vaikai nėra trukdis. Nereikia visko taip supriešinti, kaip dabar visuomenėje dažnai daroma. Tai tiesiog atviras dialogas: gal ne visur vaikus reikia vestis grynai dėl jų pačių?
