Klausiu, ar ji laiminga? Ir nors pokalbis apie ne pagal laikrodį skaičiuojamas darbo valandas, žemakulnius – nes tądien tiek sulakstyti!, apie svarbiausią jos užnagarį – vyrą. Ir beveik penkerių Jurgį, su kuriuo viskas ir prasidėjo. Ir prieš keturis mėnesius gimusį Simoną.
Tik aš tikėjausi istorijos apie kalnus verčiančią motinystę ir netikėtus kūrybiškumo sparnus. O Emilija paprastai – vaikai yra gerai, bet laimė ne tik juose ir ne tik dėl jų.
- Kas gimė pirmiau – sūnus ar batai?
- Pirmiausia buvo batai – dirbau projektų vadove baldų fabrike, tačiau norėjau savarankiškos kūrybinės veiklos. Darbas man patiko, tačiau ten buvo daugiau administracijos, o ne kūrybos – jos man trūko.
Jau prieš išeinant motinystės atostogų buvau žengusi pirmus žingsnius, o gimus Jurgiui viskas įsisuko su pagreičiu. Nebeturėjau kuo rizikuoti, o be to laisvo laiko buvo daug.
Pradžioje buvo nedrąsu, nebuvau įsitikinusi, ar būsiu kam nors įdomi. Iš pradžių tai tebuvo batai sau, draugams. Tačiau taip iš lūpų į lūpas manęs pradėjo ieškoti ir nepažįstami klientai.
- Kodėl batai?
- Man visad patiko atrodyti kiek įdomiau. Mano mama – drabužių dizainerė, tad garderobu rūpinosi jinai. O mokykloje norėjau ne tik įdomesnių rūbų, tačiau ir batų – pasiūla parduotuvėse netenkino.
Tuomet nuėjau pas batsiuvius ir pasisiuvau pirmuosius batus, tuomet buvau šešiolikos. Antrąkart grįžau kaip studentė. Jau tada turėjau minčių kurti batus kitiems. Tačiau studijų metais – mokiausi daiktų dizainą Dailės akademijoje – dirbau interjero salone.
Tad viskas gimė iš moteriškos silpnybės. Ir noro išnaudoti motinystės atostogas – laisvo laiko turėjau daug, o kūrybinės veiklos man trūko.
- O kažkada nejautei spaudimo rinktis racionalią specialybę?
- Augau kūrybiškoj aplinkoj, pati visad norėjau kūrybinės veiklos – šioje sferoje jaučiuosi galinti save išpildyti.
Manau, kad reikia daryti tai, kas sekasi geriausiai. Apie tas „racionalias“ specialybes nė nemąsčiau – savęs nei ekonomikoj, nei teisėj nemačiau.
- O kaip motinystė, kiek ji kūrybiška?
- Vienos mamos kalba, kad gyvenimas gimus vaikui pasikeičia iš pagrindų, tačiau aš iš tų, kurioms buvo lengva. „Tik tiek?“ - dažnai pagalvodavau. Tačiau kūrybos stengiantis suderinti darbus ir motinystę – jos reikia. Gimus antrajam sūnui, laiko lieka dar mažiau. Kol jie kūdikiai, dirbti daug lengviau, o su su vyresniuoju jau sudėtingiau – jam reikia skirti daugiau dėmesio, auklėti, daug kalbėtis ir aiškinti.
Gimus Jurgiui nustebino tai, kad iš kažkur žinojau, kaip būti mama – klausimų be atsakymų nebuvo tiek jau daug. Nereikėjo ir knygų – esu tikra, kad mamos intuicija padiktuoja tinkamiausius sprendimus.
Ir be tų taisyklių gyventi kur kas paprasčiau – gyvenimas per daug įvairus, problemų, situacijų per daug, kad kiekvienai jų ieškotum apibrėžimų, paaiškinimų.
- Kaltės jausmas – dažnas kiekvienai mamai. Ar tau jis pažįstamas?
- Turbūt tokia mamos dalia. Visąlaik gyveni su sąžinės graužatimi: arba jaudinies dėl to, kad per mažai laiko skyrei vaikui, arba per mažai darbui.
Tačiau aš, tiesą sakant, nesu vaikų žmogus. Na ne iš tų, kurios jaučia malonumą būti tik su vaikais ir gyventi tik dėl jų. Man būtina kūrybinė veikla, taip pat labai patinka dirbti, privalau skirti laiko ir savo interesams. Kitaip jausčiausi prastai.
- O dažniausiai apie vaikus kalbama tik pro tėvų aukos prizmę...
- Nemanau, kad tokią poziciją reikėtų slėpti. Yra žmonės, kuriems labai patinka vaikai, žaidimai nuo ryto iki vakaro. Kai kurioms moterims motinystė yra savirealizacija. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau skirti laiko tik vaiko poreikiams – man tai labai sudėtinga. Tiesiog trūksta darbo. Jei jo būna mažiau, aš jau nerimstu.
Kol Jurgis buvo kūdikis, visur važinėjome kartu – ir pas batsiuvius, o kol miegodavo, priimdavau klientus namuose. Pradžia nebuvo sunki, viską spėdavau. Na tiesa, jam paaugus, atsirado kitokių iššūkių. Suderinti sunku, tačiau įmanoma.
Iš vaiko jokio intelektualinio peno negauni, o man jo labai reikia. Iki šiol su vyru dalinamės, kada kuris išeiname – pabūti be sūnaus, skirti laiko tik sau.
Tačiau neneigiu, kad mamos vaidmuo praturtina. Vaikai duoda labai daug!
- Ko?
- Galimybę subręsti. Kantrybės. Visi tie jaunatviški kaprizai – jų kur kas mažiau. Vaikai suteikia daug džiaugsmo, pilnatvės jausmą, be jų kažkokia gyvenimo dalis būtų nerealizuota. Net ir Kalėdas švęsti daug smagiau, kai yra vaikų. Jie beprotiškai jų laukia, todėl norisi kurti pasaką ir tęsti šeimos tradicijas.
Vaikų mes labai norėjome. Nes tiesiog užteko gyventi sau dėl savęs. Pasidaro nebeįdomu, norisi, kad santykiai kistų. O be to tas dviejų žmonių santykis – gimus vaikui jis keičiasi, man tai labai gražu.
Aišku, gal nebebus įspūdingų pasimatymų, bet tas ryšys – tvirtesnis, nuoširdesnis, gilesnis. Vien tai, kad vyrai nuo pat pirmų vaiko gyvenimo akimirkų, jau nuo gimdymo įsitraukia – to nepatyrė mūsų tėvai, seneliai. Porai tai suteikia naujų potyrių, o ir pati moteris, kaip mama, nebesijaučia tokia vieniša.
- Batai galiausiai tapo pagrindine tavo veikla. Kaip vyras reagavo į tavo pasirinkimą?
- Jis mano didžiausias rėmėjas. Supranta, kad didelių turtų ši veikla neatneša (kolkas!), bet čia kur kas svarbesnis aspektas – tai, kad save realizuoju. Ačiū jam, man tai yra labai svarbu.
- Sakyk, batai ir laikrodis – tai išties pagrindiniai vyro įvaizdžio akcentai, nusakantys ir jo būdą?
- Ne ne, nespėlioju, necharakterizuoju žmogaus pagal batus.
Batai man tėra objektas – visad atkreipiu į juos dėmesį, tačiau žmones vertinu pagal bendrą įspūdį.
- Tad sutikusi savo gyvenimo vyrą nesirinkai jo pagal batus?
Ne ne. Juro batai buvo labai baisūs, galvojau – kaip vyras gali leisti sau vaikščioti su tokiais nešvariais? Gal jis neturi pinigų įsigyti naujų? Na jis ir rengėsi ne stilingai ir mano draugai negalėjo patikėti, net aš pati negalėjau patikėti, kad su juo susitikinėju.
Geras žmogus, patikimas – apie tai pagal batus nereikėtų spręsti.
- O kiek batų tavo asmeninėje spintoje?
- Ji gan nyki – batų neturiu daug. Vieniems sezonams po vieną, kitiems po porą porų.
Štai viena mano klientė turi po porą beveik kiekvienai metų dienai – virš 300. Klausiu, kaip jūs suskaičiavote? Na ne aš, vyras skaičiuoja – jam įdomu, kiek pinigų išleidžiu batams.
Supratau, kad jei turiu daugiau nei vieną porą batų, man jau juos sunkiau išsirinkti. Plius, nespėju aš sau jų ir pasisiūti. Neleidžiu sau vaikščioti su negražiais, nunešiotais batais, bet man jų nereikia daug. Šventei, jei reikės, būtinai pasisiūsiu naujus. Tiesiog nematau poreikio.
Turiu ir pirktinių. Tai šlepetės, bėgimo bateliai ir raudoni aukštakulniai. Jiems negalėjau atsispirti. Tačiau rasti tinkančius ir patinkančius parduotuvėje – labai sunku. Esu labai reikli.
- O tiesa, kaip atrodo idealus tau batas?
- Tokio nėra. Kaip ir rūbai – viskas priklauso nuo tos dienos nuotaikos.
Man labai gražu aukštakulniai, bet, žinau, užtenka juos avėti per šventes. Kiekvienai dienai – per sudėtinga. Tad renkuosi žemakulnius.
Tačiau norisi įdomaus, netikėto dizaino, nematytų batų. Sau dažniausiai kuriu drąsius, klientėms – kiek nuosaikesnius modelius. Tiesa, nuolatinės klientės leidžia drąsiau paeksperimentuoti.
- Gražūs ar patogūs?
- Mano vyras niekaip nesuprato, kaip kadaise aiškinau, jog moteris gali rinktis grožį, net jei jis palieka nuospaudas.
Studijų metais nekreipdavau dėmesio, kad va kažkiek spaudžia – bet nieko kaip nors. Dabar jau ne. Turi būti pirmiausia patogūs. Batus sau gaminuosi, tad jie jau patogūs.
Deja, aukštakulniai negali būti nevarginantys. O ir besikreipiančios klientės, jei prašo savo vestuvėms batų žemu kulnu, patariu rinktis dvi poras. Moteris aukštais kulnais – gracinga, moteriška.
Deja, yra batai dėl grožio. Ir yra patogūs batai.
- Kaip gimsta batai? Mūzų ar darbo pagalba?
- Sukurti batus reikia sistemos. Nelauki jokios mūzos, imi ir dirbi. Vartau daug žurnalų, ieškau detalių, naujų spalvų. Dėlioju spalvas, odas. Paišau.
Būna taip, kad visą dieną vartai, žiūri, kramtai tą informaciją ir tik prieš miegą dzingt! Dėliojiesi eskizus, kas atkrenta, kas lieka. Taip ir gimsta.
Tiesą sakant, batus galiu sukurti ir per penkias minutes. Ilgiausiai užtrunka tie, kuriuos kuriu sau. Vienus šventei kūriau tris mėnesius.
- Kuri produktą, kurių sako – niekad nebus per daug. Koks tavo santykis su vartotojiškumu?
- Pati esu didelė vartotoja – man patinka pirkti. Tačiau ne vienkartinius dalykus, skiriu pirmenybę kokybei. Abu su vyru esame linkę pirkti geriau brangesnį, bet geresnį daiktą.
Dėl to ir mano batai gali būti nešiojami iki keturių sezonų. Naudoja gerą, natūralią odą – tai garantuoja ilgaamžiškumą.
Esu „riboto kiekio“ gaminių kūrėja. Nesu tikra, ar yra batų, kurių būčiau pagaminusi daugiau nei dešimt egzempliorių. Kiekvienas batas individualiai pritaikytas klientui. Tačiau kodėl gi ne, jei būtų tokia galimybė ir poreikis, norėčiau savo batus komercializuoti.
Vis dėlto pirmenybė – kokybei. O didelis tiražas, dažnai kokybei prieštarauja.
- Batai – vienintelė tavo kūrybinė veikla?
- Kuriu rankines, pinigines, pirštines. Kitiems pomėgiams, deja, laiko lieka labai mažai. Mėgstu megzti, tai lyg poilsis. Kai dirbi sau, savęs negaili. Būna, užmigdai vakare vaiką – ir vėl prie eskizų.
- Esi laiminga?
- Taip. Man darbas suteikia labai daug laimės. Esu laiminga, nes sugebu suderinti vaikų auginimą ir darbą.
- Turi receptą toms dienoms, kai viskas lyg prakeikta?
- Kai nesiseka ir nėra itin skubių darbų, tuomet ir nedirbu. Laiką skiriu buičiai arba malonumams – tarkim filmui. Gimus antrajam vaikui, stengiuosi į viską žiūrėti dar ramiau. Juk tai vienas serga, o kitam reikia didesnio dėmesio. Tiesiog dabar toks laikas – vaikai paaugs, ir vėl darbui galėsiu skirti daugiau laiko.
Šiaip ar taip, esu savo laiko vadovė. Galiu pati nusistatyti, kada galiu dirbti. Ir tą labai mėgstu.
