Amišai gyvena taip, tarsi dabar būtų tie jų persikėlimo už vandenyno metai. Dėvi tuos pačius drabužius, nesinaudoja technologijomis tiek, kiek tik tai įmanoma, o svarbiausia – elektra. Jie atlieka tas pačias religines apeigas, kaip anuomet, gamina tą patį maistą, jų racione beveik neatsiranda kažkokių maisto naujovių. Nors greta esantys prekybos centrai turi, sakykime, kuo puikiausių minkštų, žalios meilės pritvinkusių avokadų, dauguma amišų nė nenumano, kad toks vaisius egzistuoja.
Bendruomenės taisyklės griežtos, jie turi savuosius vidinius teismus ir visa, kas įmanoma, stengiasi paslėpti bendruomenės viduje. Nieko keisto, kad už uždarų durų velniai katilus ima kaisti ir burbuliuojančius maišyti.
Nors amišai prašalaičių daugiausiai stebimi su nuostaba susimaišiusiu susižavėjimu, iš jų mielai perkamos daržovės, jų rankų darbo uogienės, medžio darbai, o jų gyvenimo būdas laikomas gal netgi teisingesniu – nes juk pas juos niekas nesivaržo, nesipučia, telefonų nenaudoja ir niekais neužsiima, vien tik dorai dirba – už amišų namų durų klesti ir visokiausių iškrypimų, ir baisaus smurto, ir su menku išsilavinimu susijusios menkystės.
Apie amišus esu rašiusi ne vieną straipsnį, nes keletą metų gilinausi į jų temą: sekiau buvusius amišus, pabėgusius iš savo bendruomenės, žiūrėjau dokumentikas ir ko tik nedariau. Įdomūs tie keistuoliai atsiskyrėliai, nors man, jei atvirai, susižavėjimo nekelia, priešingai.
Amerikiečių rašytojos Jodi Picoult knygą „Paprasta tiesa”, „Goodreads” platformoje įvertintą 3,9 žvaigždutės, kažkadaise gavau dovanų iš leidyklos. Man pasiūlė išsirinkti iš jų naujienų, aš tai ir padariau, padėkojau ir...pamiršau.
Mano gyvenime buvo laikas, kai skaičiau iš tiesų mažai. Nors įprastai skaitau daug, bent po knygą per savaitę, dabar neskaičiau visai. Nuo vasaros vidurio iki rudens pabaigos perskaičiau gal tris knygas, tačiau neturėjau jokio noro jų aprašyti. Ir čia laikausi atsakymą į dažną klausimą: „Ką daryti, jei nenoriu skaityti?”.
Mano atsakymas būtų savęs nespausti. Skaitymas nors man atrodo vienas geriausių dalykų, nėra vienintelis geras dalykas žemėje. Klausytis savęs yra svarbu. Aš save išgirdau ir dabar, tų pačių metų žiemą, grįžo mano noras skaityti. Taigi, grįžo ir knygų apžvalgos, kurios, tikiuosi, turės savo auditoriją.
Rašytojos Jodi Picoult, jei atvirai, niekada nemėgau. Ji parašė garsiąją „Mano sesers globėjas”, kuri buvo kultinė, ir ypač garsiai skambėjo mano ankstyvoje paauglystėje. Tai – gana nebloga knyga, bet su ryšio aš nepajutau, o visa kita, ką ši autorė rašė, ir kas pateko į mano rankas, mane nuvylė. Tai būdavo blankūs, ypač lengvi, maloniai nuplaukiantys, bet nervinančiai banalūs romanai. Net kalėdinės romantinės komedijos nebūna tokios banalios.
Ir, supraskite, aš absoliučiai nekritikuoju to lengvo žanro, jis reikalingas, smagus, pailsinantis protą. Meilės romanai gali būti puikūs. Bet ten būdavo tokia skysta banalybė, lyg paplavų sriuba pigioje valgykloje, kur šeimininkės visą mėsą išsinešė į namus, sau, o jums, valgytojai, kas liko.
Ir vis dėlto, pasirinkau į rankas paimti dar vieną jos knygą. Gryniausiai dėl amišų tematikos – juk sakiau, kad man toji tema įdomi.
Aprašymas žadėjo kraupią mirtį amišų bendruomenėje: įtariama, nužudytas kūdikis, o kaltinamoji – aštuoniolikmetė, netekėjusi amišė. Šalia jos stovi advokatė Elė, iš modernaus pasaulio turinti persikelti į amišų gyvenimo būdą ir dirbti tomis sąlygomis, kokias jai suteikia uždara amišų bendruomenė.
Tikėjausi pagyventi amišų namuose – juk to mes ir tikimės skaitydami knygas, pagyventi svetimus gyvenimus. Bet Jodi Picoult šią galimybę praėjo kiek paviršiumi. Buvo tikrai įdomių momentų, tiek apie kuklius jaunimo pasimerginimus, tiek apie jų galimybę prieš krikštą trumpai paragauti išorinio gyvenimo, tiek apie vidinius jų teismus ir laikiną atskyrimą prasižengus, kai bendruomenė apsimeta, jog tu neegistuoji. Tai buvo įdomu.
Bet iš esmės amišai buvo rodomi kaip tokia taiki, šiek tiek užsispyrusi, bet nieko blogo nedaranti bendruomenė. Ir toks banalumas mane erzino. Nes pas bemokslius ir mokslo sąmoningai vengiančius amišus yra daug bjauraus: ankstyvas dantų netekimas, kai dantys paprastai valomi tik kartą savaitėje, o vienintelė odontologo paslauga – tai danties traukimas. Kraujomaiša, kai slepiama, kad vaikas, kurį nešioja nepilnametė mergaitė, pusbrolio, o gal net ir artmesnio giminaičio. Ir taip toliau, ir panašiai.
Pati knyga bėgo greitai, buvo pagauli ir aš į ją tikrai įklimpau. Nepaisant visko, ką pasakiau, ko gero ji man grąžino norą skaityti. Įkritau į knygą, velniškai įkritau, ir vėl pajutau tą seną gerą jausmą: kai nenori eiti miegoti, nes dar nori paskaityti. Arba kai atsikeli minute anksčiau, kad dar puslapį perskaitytum.
4 žvaigždutės iš 5. Ir tai yra daug. Jei ieškote lengvo skaitymo, pagaulios knygos, poilsio knygos po sunkios darbo dienos, o gal kažkur atostogose – aš ją lengva širdimi rekomenduoju. Tai netaps jūsų gyvenimo knyga, bet ne visos knygos tokiomis ir turi būti. Kai kurios knygos skirtos tiesiog pailsėti ir gerai praleisti laiką.
