„Šiandien atsikėliau pavargus. Taip atsikeliu jau keturis mėnesius ir nesitikiu, kad tai greitai pasikeis. Atsikeliu ryte galvodama, kad reikėtų išdresuoti šunį, kad jis užkaistų kavos, prieš atmerkiant akis, o man viskas, ką reikėtų daryti – tik ištiesti ranką jo pasiimti. Žinot, net kava mano puodelyje dažniausiai būna be kofeino, pienas be laktozės, pusryčiai be gliuteno. Taigi pabudau pavargus. O jie pabudo laimingi. Vienas guguoja, kita sako: „Aš myliu mamą”. Tikriausiai, net nesuvokiau, kokia pavargus esu arba kaip skauda nugarą, aš tik norėjau pamiegoti dar bent penkias minutes. O jie džiaugėsi mane matydami. „Mama, tu dar nori aaa pupą?”.
Dažnai atsikeliu norėdama daugiau valandų paroje arba pokyčių rutinoje. Kartais pagalvoju, ar viskas, ką darau namuose išvis ką nors keičia. Sutvarkei namus? Tai tada reikėtų visiems nustoti juose gyventi, kitu atveju tereikia 3 min., kad viskas grįžtų į status quo.
Kartais būti mama reiškia paprasčiausiai būti pavargus. LABAI PAVARGUS. Tada mano, jau užauginusios vaikus, draugės bando pasakyti: „Mėgaukis kiekviena akimirka, vaikai taip greitai užauga, myluok, nešiok ir atsidžiauk kol gali”. Aš nesakiau, kad nemyliu savo vaikų, aš sakiau, kad esu žiauriai pavargusi ir tikiuosi dar turiu teisę, ką nors jausti.
Taigi praėjusią naktį miegojau 42 minutes ir niekas to net nepastebės ir nesureikšmins, jei pati nepasakysiu.
Mamos namuose padaro tiek darbų, o jų niekas nepastebi. Mes dirbame, n kartų gaminame avižines košes, valome stalą, renkame iki gyvo kaulo įgrisusias melodijas grojančius žaislus. Vėl ir vėl vis svarstydamos, kodėl namuose turime tiek daug plastiko. Poruojame kojines, skambiname gydytojams, plauname sienas ir sofas, kad vaikai rytoj ir vėl turėtų, kur piešti. Mes nueiname į darbą, grįžtame iš jo ir dirbame namuose, o tada einame miegoti, tik niekas neužtikrina, kad galėsime užmigti.
Aišku, galima sakyti, kad mamos visais laikais taip gyveno ir viskuo rūpinosi. Tai tiesiog motinystė. Bet žinot ką? Tik dėl to, kad taip buvo visą laiką, nereiškia, kad mes už tai negalime būti pagerbtos ir įvertintos. Buvimas tėvais teikia neišpasakytai daug džiaugsmo, meilės, laimės ir savo ribų plėtimo.
Bet Mamos, jūs ne vienos. Už visas Mamas, kurios veda vaikus į darželį, kurios dabar parduotuvėje, darbe, mokykloje, būreliuose, šeimos gydytojo laukiamajame, daug šansų, kad Jūs lygiai taip pat pavargusios ir Jūs ne vienos.
Noriu pagerbti Mamas, kurios pavargusios, bet nuostabios. Jūs, Mamos, kurios nemiega. Mamos, kurios dirba ir dirba, Mamos, kurių vaikams vos keli metukai ir kurie neduoda jums net minutės pertraukėlės namie. Mamos su naujagimiais, kurie neleidžia miegoti, Mamos, kurios laukia savo paauglių grįžtančių naktį. Tiesiog Mamos.
Motinystė – drąsi kelionė. Taip buvo visada, stengiantis užauginti drąsius, nepriklausomus žmones, kurie moka ištirpinti mūsų širdis, kuriuos mylime be jokių sąlygų, net kai jie varo iš proto.
O ir šiaip, kam reikia to miego, kai gyvenimas toks nuostabus, ane? Tik geriau, jei šalia puodelis stiprios geros kavos su kofeinu“.
