Bet šį gūdų rudenį ir žiemą, panašu, veikti bus ką. Lietuvoje kaip virusas plinta šviesų parkų idėja, kviečianti tamsius vakarus praleisti vaikštant pasakiškuose šviesų miesteliuose. Ir šiemet tokius renginius siūlo beveik visų didžiųjų šalies miestų apylinkės. Bet apie juos – vėliau. O pirmiausia – apie vieną jų, kurį teko aplankyti.
Vos užvakar netoliese Kauno, Rumšiškėse, garsiojo Liaudies buities muziejaus kiemuose, atsidarė šviesų festivalis „Mėnulio takais“. Organizatoriai žadėjo magišką bei paslaptingą mišką. Šviesų instaliacijų parkas turėjo atspindėti lietuviškumą bei mūsišką istoriją, tautosaką.
Bilieto kaina, jei jau atvirai, šiek tiek nustebino. Vienam suaugusiam asmeniui patekimas kainuos 16,50 eur, o štai keturių asmenų šeimai su dviem vaikais – 49,50 eur. Su kolege lyginame su bilietu į „Keistuolių teatro“ vaikišką spektaklį, kur žmogus išleis 9 ar 10 eurų, ir nusprendžiame, jog šeimai – brangoka. Ypač, kai atvykus į absoliutų kaimą, kur, jei ne tas festivalis, vakarais nepravažiuotų nė vienas automobilis, už automobilio statymą susimokama 2 eurus.
Žinoma, kainos čia nesiskiria nuo kitų, šalyje jau veikiančių parkų. Vis dėlto man pasirodė, kad šie pasivaikščiojimai mišku ar parku – nėra pigi pramoga. Ir vis dėlto, jei kokybiška – kodėl ne.
Parkas veikia ketvirtadieniais-sekmadieniais nuo 18 valandos. Ir, deja, bilietų platintojas jums tokios informacijos nepateiks. Jos ieškoti turėsite organizatoriaus puslapyje.
Taigi, atvykstu sekmadienį, iš antro karto pataikau į teisingą darbo laiką, susimoku už parkingą ir pradedu pasivaikščiojimą. Žmonių – išties daug, bet pasklidę po mišką jie tikrai nesibado alkūnėmis.
Siūlomas takas – apie 2 kilometrų ilgio. Galite planuoti apie pusantros valandos pasivaikščiojimą gryname ore, jei tempo nedidinsite, sustosite nusifotografuoti ar kažko išgerti.
Beje, kur išgerti ar pavalgyti, rasite ir vietoje. Teritorijoje veikia 2 maisto vagonėliai. Galėsite paragauti jautienos mėsainio (10 eur), prancūziško dešrainio (5 eur), mėsiškų kibinų (3 eur) ir kito maisto. Arba išgerti karštos arbatos iš uogų tyrės (3 eur), karšto šokolado už tiek pat, karšto sultinio (2 eur) ir kitų gėrimų. Susimokėti pavyks ir grynaisiais, ir kortelėmis.
Bet atvykstame čia, žinoma, šviesos instaliacijų sukuriamų pojūčių. Ir, turiu prisipažinti, kad nuo pirmųjų žingsnių man patinka. Takas į pagrindinę trasą apšviestas lempučių, jaučiasi ypatingumas ir šventiškumas. Pirmosios instaliacijos – žvejo tvenkinyje ir vandens lelijų – šviečiančios tamsoje iškart pažada man gerą laiką. Nežinau, kodėl – tiesiog pasirodo įspūdingai.
Vėliau take – ir didžiulės skruzdės, ir kaukiantys vilkai, ir grybai, ir povandeninis pasaulis su žuvis žvejojančiais gandrais bei žalčiais. O vienas labiausiai parko svečius džiuginančių reginių – žvaigždžių miškas. Jis ypač džiugino ir mane, ir, buvo akivaizdu, kitus praeivius, kurie aikčiojo, stojo fotografuoti ir stebėti.
Take skamba muzika. Ir bent jau mano ausiai – skamba paslaptingai, įneša stebuklingumo, magijos jausmo. Skamba Dark Formula X „Pumpkin Flavoured Energy“, taip pat – visiems žinoma Peer Gint „In the Hall of the Mountain King“.
Man takas labai patinka savo lokacija. Sakyčiau, kad tai – kol kas geriausias mano matytas tokio man nelabai žavaus muziejaus panaudojimas. Lokacija jam suteikia mistiškumo, šviesų prieblandoje skendinčios senos trobos suteikia ypatingo magijos jausmo. Jei reiktų atrasti palyginimą, ko gero, jaučiuosi pagaliau išlaukusi to laiško su pakvietimu į Hogvartsą.
Prie išėjimo pakalbinu keletą šeimų, kadangi vaikų su savimi neatsivedžiau. Vis dėlto man svarbu suvokti parką šeimų kontekste. Tikiuosi apsalusių širdžių ir įspūdžių ištalpinti nesugebančių vaikų šūksnių, nes take visi atrodė labai laimingi. Ne kartą praeidama girdėjau apie tai, kaip čia patinka vaikams, žmonės fotografavosi, gėrėjosi, komentavo, vaikai lakstė ir juokėsi.
Bet atsiliepimai nustebino. Tėtis, atvykęs su dviem berniukais, sako, kad praėjusiais metais jis buvęs šviesų parke Vilniuje ir ten jam viskas atrodė tiek tematiškai aiškiau, tiek prasmingiau išdėliota. Vyras skundžiasi, jog viskas išmėtyta per didelėje teritorijoje, o anais metais Vilniuje viskas jutosi vienoje vietoje. Nustembu, nes man labiausiai ir patiko tas vaikščiojimas po mišką, kuris visai neprailgo, bet pasižadu išbandyti ir daugiau šviesų parkų, kad galėčiau palyginti.
Vienas iš berniukų, galimai maždaug dvylikos, įspūdžių turi tiek, kad užtenka vienam žodžiui: „Man nusibodo“, – sako. O to tai jau aš nesitikėjau. Man atrodė, kad jei būdama vaikas būčiau buvusi atvesta į tokį parką, būčiau paklaikusi nuo džiaugsmo ir vietos magiškumo. Ir nė nežinau, kaip interpretuoti tokią nuomonę: ar kaip šiuolaikinį vaikų abejingumą, ar kaip parko minusą.
Kitas tėtis sako nesupratęs muzikos pasirinkimo. Ši jam priminė Heloviną. Tam negaliu nepritarti – kažkiek to juntasi, kita vertus, man pačiai muzika pasirodė ne tiek heloviniška, kiek mistiška. Ir reikia pastebėti, kad tai vienas nedaugelio parkų, kurie neskleidžia kalėdinių pojūčių ir tematikos. Ir tai turėtų patikti tiems, kurie lapkritį dar Kalėdų neieško. Tačiau minėtasis tėtis pastebėjo, kad vaikams čia galėtų būti ir baisu.
Kiti pašnekinti tėvai sako, kad vaikams patiko. „Vaikams tai smagu – lakstė ir tiek“, – sakė jie. Paklausti, ar vaikai neišsigando, iš pradžių klausimo nesuprato. „O ko čia išsigąsti?“ – klausė jie. Mergaitės, kurioms galėtų būti apie 5-10 metų, kaip sakė jų tėvai, čia nė nesuprastų ko bijoti.
Reiktų pridurti, kad parke verkiančių, išsigandusių vaikų nesimatė.
Parko patirtį vertinčiau kaip labai teigiamą, nors kai kurių žmonių įspūdžiai kiek nustebino. Man patiko net labai, nors atrodo, kad gyvenime įspūdžių netrūksta. Man tai pasirodė puiki patirtis, tinkama visiems, nuo jaunimo iki senukų. Nuo vaikų iki jų tėvų. Ir parke besilankančių žmonių amžiaus ribos atrodė labai plačios.
Rumšiškėse įsikūręs šviesų festivalis paskatino aplankyti ir kitus festivalius bei parkus, kuriuos ir vėl mielai aprašysiu. O dabar dalinuosi vietomis, kurias galite aplankyti pirmiau už mane.
Pavyzdžiui, Pakruojyje nuo lapkričio 25-osios žadama tikra kalėdinė lazerių ir šviesos pasaka, skirta įvairaus amžiaus žmonėms, Kaune jau veikia „Kakės Makės“ šviečiantis parkas, be abejonės, labiau taikantis į šeimas su mažesniais vaikais.
Sostinėje šiuo metu jau veikia net du šviesų parkai: „Alisa stebuklų sode“ ir „Pilių karai“. Reikia pastebėti, kad lankytojai bent jau pirmąjį iš jų tikrai giria, tačiau piktinasi, kad būtent šiame parke nelaukiami lankytojai su augintiniais, nepaisant to, kad renginys vyksta lauke. Na, o į antrąjį atsivesti savo keturkojį vestis galite. Beje, kaip ir į daugumą šviesų parkų ir festivalių, šiemet vykstančių Lietuvoje.
Nemokamai šviesomis pasidžiaugti galės klaipėdiečiai: nuo gruodžio vidurio Radailių dvaras, esantis Klaipėdos rajone, kviečia pažiūrėti instaliacijos „Nykštukų takais“. Panašiu metu atsidarys ir „Švytinčių Babilono sodų“ paroda, tačiau apie šias dvi pramogas kol kas daugiau informacijos nėra.
