Ir jos, žinoma, turi daug reikalavimų vyrams, kurių jokiu būdu neiškeltų sau.
Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose dabar populiarūs vaizdo įrašai, kur socialiniais klausimais kalbinami praeiviai. „Kiek turėtų uždirbti vyras, kad svarstytumėte būti su juo?”, – klausia turinio kūrėjas moterų. „Kiek vyras turėtų išleisti sužadėtuvių žiedui?”, – iš praeivių ieškoma atsakymo.
Viena tokia kvaiša, paklausta, ar būtų su vyru, kuris uždirba 70 000 eurų per metus pradeda teatriškai kikenti – atseit, o dieve, koks vargšiukas. Ir, žinoma, tada padovanoja mums visiems išminties, kaip ji verta daugiau. Ji juk valgo tik organišką maistą ir neapsipirkinėja paprastose maisto parduotuvėse, kurios atitikmuo Lietuvoje būtų „Maxima”, „IKI” ar „Rimi”.
Paklausus, kiek per metus uždirba pati, pasirodo, kad ji neuždirba nieko. Nes nedirba.
Įsiterpsiu, kad aš ir pati labai mėgstu gurmaniško, organiško maisto parduotuves bei ūkininkus ir ten apsipirkinėju daug mieliau. Čia ją galiu suprasti. Tik tiek, kad savo poreikiams pildyti aš turiu galvą ant pečių, o šie laiko dar ir rankas, kurios neblogai pasitarnauja poreikių pildymui.
Kita kvaiša dejuoja į kamerą, kaip ji nenori galvoti. Visai visai visai visai visai nenori galvoti. Ji nori vyriško vyro, kuris galvos už ją. Ir kad jai tereiktų užsiimti savo moteriška energija, o ne galvoti.
Trečioji – kliedi apie tai, kad sužadėtuvių žiedas privalo atseiti ne mažiau kaip metų vyro atlyginimą. O ji ką duos santykiams? „Hihihihihihi”.
Ir, žinote, aš nesijaučiu pozicijoje smerkti moteris, kurias, pavyzdžiui, išlaiko vyrai. Jei tai yra jų poroje veikiantis modelis, jei abu patenkinti, jei nei vienas nėra tos situacijos auka (bet taip dažnai būna) – kas aš, kad teisčiau kitų laimę?
Vis dėlto, šaipausi ir šlykščiuosi iš žmogaus noro būti neįgaliu. Pasižiūri – ir daug neįgalių žmonių išties įgalesni už tuos, kurie teoriškai įgalūs. O tie – savo noru tampa tokiais infantiliais, tingiais buožgalviais.
Audrey Blake – tai dviejų rašytojų – kanadietės ir amerikietės – duetas, prisidengęs vienu vardu. Jų knygą „Mergina jo šešėlyje” man padovanojo leidykla, pasiūliusi kažką išsirinkti iš jų naujienų ir aš mielai sutikau.
Skaitinys „Goodreads” platformoje buvo įvertintas tvirtomis 4,1 žvaigždutės ir aš kažkodėl ja patikėjau, nors vėliau vis svarsčiau, kodėl. Išsigandau, kad knygoje bus atvaizduotas mano taip nemėgstamas pretenzingas XIX Londonas. Panelės ir ponaičiai. Ponios ir ponai. Skrybėlaitės. Kvarbatkėlės. Ir kokia nors neleistina meilės istorija. O siaube, kaip mane purto nuo šitų dalykų.
Todėl ir pati nustebau, kaip mane įtraukė ši knyga, pirmiausiai turėjusį kuo įdomiausią to laikmečio medicinos pamatą. Privatus gydytojo kabinetas, kur vyksta ir skrodimai, ir nelegalūs negyvėlių pardavimai, ir šiek tiek primatiški gydymai, ir pirmosios sudėtingos operacijos, padėjusios pagrindą dabarties pažangai.
Šalia viso to – Anglijos nenoras leisti moterims dirbti medicinoje. Ir apskritai – bandymas jas nustumti į paraštes, į visokius moteriškus niekučius, arbatėles, pokalbėlius, pyragėlius, virtuvėles, šukuosenėles. Na, į tą neįgalumą, kuriuo ir dabar kai kurios džiaugėsi. O ir tada buvo tokių be tikslo, be polėkio, kurios augintinio pozicijoje jautėsi kuo puikiausiai. Svarbiausia, kad joms buvo leidžiama ištaisyti sceną, ir tokios valdžios kuo puikiausiai pakako.
Ar įsivaizduojate, kaip tokioje atmosferoje jaučiasi moteris, kuri visų pirma jaučiasi žmogumi? Kuriai kažkas įdomu, kuriai norisi bandyti, suprasti, kuri jaučiasi savo galvoje turinti galią, kurios nevalia demonstruoti?
Apie tai ir knyga. Ir ji mane paviliodavo į per ilgus vakarus, po kurių būdavo sunku keltis. Žinoma, buvo ir meilės istorija – ir ji gana nuspėjama. Bet nepasakyčiau, kad ji banali.
Knyga nėra sudėtinga, ji plaukianti. Ir aš kuo lengviausia širdimi galiu ją rekomenduoti. Malonus skaitinys. 4 žvaigždutės iš 5.
