Tinklaraščio pterodaktilis.com autorė pristato keletą pasakojimų apie tėvystės džiaugsmų ir patyrimų ambasadorius: įkvepiančius tėčius.
Žurnalas „Fathers“
Tie, kurie pranašavo, kad įsigalėjus internetui išnyks popierinė spauda, dabar tikriausiai nustebtų pamatę, kad iš tiesų įvyko beveik atvirkščiai. Spauda kaip tik skverbiasi gilyn į pačias įvairiausias nišas, o toks žanras kaip popierinis žurnalas vystosi į be galo įdomius formos ir turinio eksperimentus. Todėl, jei tik randu progą ištrūkti kur nors su mažiau nei visais trimis vaikais, aš visada pamėginu įsmukti į kokią švedišką žurnalų krautuvę. Paskutinį kartą ištrūkusi atradau labai įdomų žurnalą „Fathers“. Šiaurietiško dizaino žurnalas-knyga, pilnas puikios fotografijos ir lėtosios žurnalistikos tekstų apie tėvus, tėvystę, gyvenimą su vaikais šiandien. Įdomu tai, kad šitas žurnalas leidžiamas visai ne senojoje, o naujojoje Skandinavijoje – Lenkijoje, angliškai. Mūsų Europos pusėje vyksta įdomūs dalykai!
Karl Ove Knausgard
Eilinio norvegiško tėčio diena:
„Plaunu grindis, skalbiu drabužius, gaminu vakarienę, mazgoju indus, apsipirkinėju, žaidžiu su vaikais žaidimų aikštelėse, parvedu juos namo ir nurengiu, išmaudau, pažiūriu iki miego meto, paguldau, išdžiaustau skalbinius, išdžiūvusius sulankstau ir sudedu į spintą, tvarkausi, valau stalus, kėdes, spinteles. Tai yra kova, ir nors ne herojiška, mano priešininkas stipresnis už mane, nes kad ir kiek darbų namie padaryčiau, kambariai vis tiek skendi netvarkoje ir purve, o vaikai, neišleidžiami iš akių nė minutei, kol nemiega, yra nepaklusnesni nei bet kurie kiti vaikai, ir retkarčiais mūsų namuose – tikras beprotnamis, galbūt todėl, kad taip ir nepasiekėme tos būtinos pusiausvyros tarp atstumo ir artumo, kuri tuo reikšmingesnė, kuo didesnis temperamentas. O čia jo netrūksta.“ (Karl Ove Knausgård, „Mano kova. Mirtis šeimoje“, p. 34).
Kurt Cobain
Kurtas Cobainas turbūt nebuvo tobulas tėtis, bet savo muzika kalbėjo apie vyrišką emocijų sąmyšį tapus tėvu, kuris aktualus turbūt kiekvienam. Ar gali būti taip, kad Cobaino albumą „In Utero“ inspiravo jausmų tornado po dukters Frances Bean gimimo? Kai kurie įrodinėja, jog taip, ir rekonstruoja vyriškų pogimdyvinių potyrių paraleles Cobaino kūriniuose bei gyvenime. Teigiama, kad Kurtas parašė odę pogimdyvinei depresijai, tik niekas to nepastebėjo daugiau nei dvidešimt metų.
Subtili pasaulinė tėčių problema
Praėjusią vasarą pakeliui nuo jūros mane labai nuliūdino viena skandinaviška degalinė Kaune, kurioje sauskelnių keitykla buvo tik viena ir, žinoma, tiktai moterų tualete. Nepagalvota nei apie tėčius, nei apie mamų (ypač daugiavaikių) gerovę, nei apie lyčių lygybę. Žiemą su vaikais aplankytos naujos vietos Vilniuje stebino jau gerąja prasme: MO muziejus ir restoranas „Freunde“ svetingi visiems savo svečiams, ir už tai jiems abiem po didelį riebų pliusą.
Čia ne mūsų vienų problema, tėčiai visame pasaulyje pradeda garsiai burbėti apie tualetų problemą. Ar jie turėtų sauskelnes keisti moterų tualetuose? Ar susitaikyti su tuo, kad turi rangytis nepatogiai savuosiuose, sauskelnes keisti ant žemės antisanitarinėmis sąlygomis? Niujorko tėčiai, panašu, jau išsikovojo teisę būti lygiaverčiais tėvais Donte Palmer’io, trijų berniukų tėčio iš Floridos, dėka, kuris pakilo į tikrą mūšį už lygias tėčių teises. Simon Hooper taip pat vis garsiau burba apie kasdienius UK tėčių nepatogumus. Laukiu tos dienos, kada ir Lietuvoje garsiai ir masiškai burbėti ims nebe tik mamos, bet ir patys tėčiai, nes negalėjimas normaliai ir oriai pasirūpinti savo vaiku yra didelė neteisybė.
Lietuviški tėčiai kalba ir rašo
Simonas, Tomas ir Marijus iš „Tėčio užrašų“ įrašė jau dvi tinklo laidas „Tėčio įrašai“, kurių klausytis siūlyčiau nuo antrosios. Ji vadinasi „Taigi jūs norite vaikų: nuo ko pradėti“, joje kalbama apie susikaupimą turėti vaikų, apie poreikį neperspausti materialinės pasiruošimo pusės, apie lankytus tėvystės kursus, paskaitas, universitetus ir jų naudą. Labai įstrigo tėčių pasakojimas apie lankytus žindymo kursus ir įsitraukimą į tėvystę visais įmanomais aspektais. Klausiau ir net truputį pavydėjau.
Vyrai apie tėvystę kalba ir rašo kažkaip konkrečiai, tiesiai, ir su jų požiūriu visada įdomu susidurti, o tų garsiai kalbančių ar atvirai rašančių pastaruoju metu akivaizdžiai daugėja. Gana netikėtai radau barzdotą blogą su tėvystės įžvalgų sekcija. „Barzdotas tėtis“ rašo apie tai, kaip vaiko gimimas nuneša stogą, apie buitį ir pasivaikščiojimus su kūdikiu, apie materialinius dalykus ir patarimus, kaip neišleisti tūkstančių pinigų pasitinkant naujagimį.
Kitos radybos: tėtis, sūnų auginantis namie, antragimio (ar antragimės?) susilaukęs prieš keletą savaičių, rašantis smagiai, lietuviškai facebook’e – Papathings.
Mykolas Kleckas, legendinis internetų žmogus, taip pat rašo apie apie 40 mėnesių tėvystės laimės, meilės, sunkumų, apie visažinius patarėjus, pasitikėjimą vaiku ir visus kitus atradimus, pažįstamus daugumai mūsų kartos tėvų.
Tėčius įkvepiančios mamos? Ar visgi patys save įkvepiantys vyrai?
Vyrų įsitraukimui į šeimos gyvenimą nepaprastai svarbi jų partnerių pozicija, aiškus lūkesčių komunikavimas, atviros diskusijos šeimoje. Bet ar galima vyrą iš šalies paskatinti visa galva ir visomis rankomis įkristi į vaikų auginimo kelionę? Turiu omenyje tuos atvejus (o tokių yra daug), kai kalbantis, diskutuojant, svajojant, planuojant iki vaikų gimimo viskas atrodo aišku abiem pradiniams šio reikalo dalyviams, tačiau atsiradus komandos papildymui, tėčio palaikymas vis nuslysta tik į teoriją. Tuo tarpu praktika užsnūsta „savaime suprantamuose“ atsimušinėjimuose „aš dirbu“, „aš pavargęs“, „man reikia išsimiegoti“, „o gal vis dėlto tu galėtum pakeisti tas smirdančias sauskelnes, tau daug geriau ir greičiau išeina“. Ir taip toliau, ir panašiai. Ką bekalbėti apie dažniausiai būtent mamas prislegiantį nuolatinį planavimą, buities dalykų, kilometrinių „būtina padaryti“ sąrašų nešiojimą galvoje.
Ką daryti? Kalbėtis. O jei kalbėjimasis nepadeda?
Rudenį pasidalinau straipsniu iš „The New York Times“, kurio pavadinimą verčiau „Kaip aš padėjau savo vyrui tapti puikiu tėčiu“. Tačiau realiai tas pavadinimas kalba ne apie pagalbą, o apie vyro dresūrą. Jo autorė pasakoja istoriją apie savo vyrą, tėvystei, kaip parodė istorija, pasirengusį veikiau teoriškai nei praktiškai. Pokalbiai nepadeda. Tada ji ėmėsi gudrybės: daryti mažiau nei galėtų, nuolatos jo prašyti pagalbos, kad jis išmoktų visų kūdikio rūpybos dalykų. O tada duoda jam realių pratybų karo lauke: kai kūdikiui buvo trys mėnesiai (!), mama išvyko keletui dienų palikdama juodu dviese. Toks šaltas dušas, pasak jos, realiai pasiteisino, nes jos vyras tapo įgalus prisiimti visą atsakomybę už vaiką ir pametė įprotį tą atsakomybę, vos pasitaikius mažiausiai progai, permetinėti savo partnerei.
Straipsnis ir „The New York Times“ komentaruose, ir mano pasidalinime sulaukė daug kritikos dėl autorės nepagarbos vyrui, manipuliatyvumo, ryškiai per ankstyvo mamos atsitraukimo nuo kūdikio ilgam laikotarpiui. Taip, trys mėnesiai išties yra (per) anksti daugumai šeimų, ir ši bei keletas kitų straipsnio detalių, tokių kaip pavadinimas ir kt., yra ganėtinai radikalios. Tikrai nesiūlau visko, apie ką kalba autorė, atkartoti namuose pažodžiui. Tikrai siūlau kuo daugiau kalbėtis. Bet viena mintis yra labai svarbi: nepaisant nieko, vyras turi sugebėti pasirūpinti savo naujagimiu, kūdikiu, vaiku be saugaus mamos užnugario. Iš pradžių po keletą valandų, o reikalui esant ir vaikui paūgėjus – tiek, kiek reikia. Ir reikia čia visiems: ir vaikui, ir mamai, ir tėčiui. Šioje vietoje tegaliu pacituoti straipsnyje apie „naujoviškus tėčius“ mano kalbintą Rapolą:
„Sakyčiau, kad netgi visiems tėvams turėtų būti privaloma pabūti kurį laiką su vaiku, prisiimant patiems 100 proc. atsakomybės, o ne turėti patogią galimybę bet kada tą atsakomybę perleisti mamai ir „nusimuilinti“. Kitaip susidaro toks užburtas ratas, nes, esant reikalui, mama dėl vaiko pasiryžta į šalį atidėti savo poreikius per daug net nesvarstydama. Tuo tarpu tėtis tokioje situacijoje savo poreikius patenkins daug lengviau, vis lyg netyčia vaiką perleisdamas mamai. O tėvo laikas tik su vaiku – tai būdas pažinti visą rutiną, gyventi vaiko gyvenimą nuo a iki z, ne tik apsiribojant kokiais nors smagiais, bet trumpalaikiais pramoginiais dalykais. Tada atsiveria akys apie tai, kad mamos, būdamos su vaikais, realiai dirba ir pavargsta nemažiau negu „tikrame“ darbe. Ir poilsis po darbo, pasirodo, reikalingas ne tik tau, bet abiem. Todėl būtų tobula tėvams, visiems be išimties, bent vieną dieną per savaitę praleisti su savo vaikais be saugaus mamos užnugario“.
Taip išsiplėčiau, nes tėviškas įgalumas ne tik žaidimuose, bet ir kasdienybės darbuose mano šeimos istorijai buvo nepaprastai svarbus. Kai gimė mano pirmagimės, taip jau nutiko, kad aš negalėjau jomis fiziškai rūpintis. Nei nešioti, nei rengti, nei prausti, nei keisti sauskelnių. Tik truputį žindyti, gulėti šalia, kalbėtis. Visus praktinius rūpybos darbus iš karto turėjo išmokti mano vyras, jis neturėjo kito pasirinkimo, tik grubokomis, niekada su lėlėmis nežaidusiomis rankomis ant mikroskopinių kojyčių mauti joms gerokai per dideles kojines, kirpti beveik nematomus nagučius, nešioti, kol atsirūgs. Tiesą sakant, visa tai sunku tik pirmas dešimtis kartų. Jeigu pasirinkimą būtų turėjęs, įtariu, būtų juo bent kartais naudojęsis. Tačiau vykstant tam buities elektros šokui (ir ne su vienu kūdikiu, o su dviem), jam atsivėrė kažin kokios išminties čakros, ir apie vyro gyvenimą šalia vaikų, jis kartais papasakoja įdomių dalykų:
„Esu įsitikinęs, kad labai svarbios yra pirmos savaitės po gimdymo. Nepateisinu vyrų, kurie pirmą mėnesį neina tėvystės atostogų, taip pat tų, kurie tai daro formaliai: pasiimsiu atostogas, nudirbsiu darbus, nuvažiuosiu pažvejoti, kambarį padažysiu. Tos atostogos skirtos susipažinti su kūdikiu, pažinti naują struktūrą, kurioje dabar teks gyventi.
Vyrui, kuris grįžta po mėnesio į darbą, privaloma tą mėnesį skirti mamai ir kūdikiui. Tai teikia saugumo moteriai. Du dalykai yra svarbiausi: dalyvauti gimdyme ir pirmą mėnesį būti prie kūdikio ir savo moters. Tai nieko ypatinga – paprastas komandinis darbas ir vienas kito parama. Tai yra tai, kas abiem padeda. Mat moteris, kuri paliekama viena su kūdikiu, išeina į kitą pasaulį ir po dviejų mėnesių grįžęs vyras gali jos ir nepažinti.“
