Vieną tokį parką Rumšiškėse aplankiusi prieš daugiau nei savaitę, regis, užsikrėčiau jų virusu. Ir tada pareiškiau aplankysianti jų kuo daugiau. Juk taip įdomu!
Man tokia pramoga atrodo tobula. Žmonės skatinami daugiau laiko praleisti lauke, vaikščiodami jie juda, atsitraukia nuo ekranų, o laikas visai neprailgsta. Bent jau tokia buvo mano pirmoji patirtis.
Taigi, po pirmosios sėkmingos patirties nusprendžiau apsilankyti ir sostinės „Lumina“ parke, įsikūrusiame Kalnų parke. Šviesų parkas, pasivadinęs „Pilių karai“ man žadėjo ne šiaip švieseles: jie pretendavo į meninį kūrinį. „Išvysite unikalią meninę instaliaciją“, – rašoma jų internetinėje svetainėje.
Ko gero, todėl nesispardydama sumokėjau nemažą kainą už pasivaikščiojimą gamtoje: darbo dieną bilietas man kainavo 16 eurų, tačiau savaitgalį ir švenčių dienomis būčiau paklojusi visus 18. Keturių asmenų šeimai toks malonumas šiokiadieniais atsieitų 53 eurus, o savaitgalį – net 62 eurus.
Tačiau už meną juk negaila?
Parko tema – Vilniaus miesto įkūrimas ir kovos dėl sosto. Taigi, tikiuosi, kad parke netrūks nuotykių, žvangančių kardų ir istorijos.
Ir atėjus iš tiesų žvanga. Skirtingose parko erdvėse skamba skirtinga muzika. Ji tarpusavyje susilieja ir viskas tampa vienu dideliu triukšmu. Ir nors skirtingos muzikos parinkimą skirtingoms scenoms laikyčiau privalumu, tačiau to nereikia daryti, jei nesugebi savo idėjos išspręsti.
Vaizdelis – kaip iš Kinijos nykštukų dirbtuvių. Jei pirmajame mano lankytame parke instaliacijos iš tiesų atrodė meninės ir aš labai aiškiai suvokiau, kad pati tokių tikrai nepadaryčiau, tai čia lankytojus pasitinka dratai, apsukti pigiomis kalėdinėmis girliandomis ir lemputėmis. Plokščios dekoracijos su kai kur vaikiškai sukurptais veidukais.
Jei ne „made in China“, priminė vaikiškus mano bandymus puošti eglutę. Arba taupią Lietuvos provincijos miesto eglę prieš 25 metus. Beje, apmaudu, kad su istorine ir net karo tema siejamas parkas tapo tokia kičiškai kalėdine vieta. Šviesos – tai ne tik kalėdinės lemputės.
Pirmasis mano aplankytas, „Mėnulio takais“ šviesų parkas, anot mano kalbintų lankytojų turėjo mažą minusėlį: lankytojai pritrūko tekstinės arba žodinės medžiagos apie savo matomus objektus. O čia tekstine informacija buvo pasirūpinta, kuo iš pradžių apsidžiaugiau. Bet net ir čia nebuvo apsieita be atmestinumo: Jogaila tapo „Jogila“ ir taip toliau.
Ar šis parkas buvo kurtas jo atidarymo išvakarėse? Kaip žinant, kad tėvai jau tuoj tuoj grįš namo, o tu sėdi vakarėlio nulamdytuose namuose ir beviltiškai bandai kažką apmėtyti.
Šviesų parke galima užkąsti ar atsigerti. Kioskeliuose parduodamos gruzdintos bulvytės (3,50 eur), traškūs vištienos kepsneliai (6 eur), gaivieji gėrimai (3 eur) ir net karštos alkoholinės opcijos. Tačiau atsiskaityti čia galėsite tik kortele – kaip ir už bilietus.
Parkas yra draugiškas žmonėms su gyvūnais.
Deja, paklausti apie įspūdžius nebuvo ko. Tolumoje praėjo viena šeima, kurios jau nebenorėjau vytis, o dar per beveik dviejų kilometrų taką sutikau vieną kompaniją, kuri buvo labai užsiėmusi pokalbiais. Tiek žmonių ir tebuvo.
Tačiau jau mačiusi kitą, keliomis galvomis geresnį parką, galiu drąsiai pasakyti, kad išleisti savo sunkiai uždirbtų pinigų čia neverta. Ar vaikams patiks? Na, vaikai gal džiaugsis paprasčiausiu palakstymu lauke ir lemputėmis. Bet nesu tikra, ar vienodai, tik nemokamai, jie nesidžiaugtų palakstymu prie greta esančios, puikiai apšviestos Katedros.
Na, o suaugusiems žmonėms ten išvis nėra ką veikti. Gaila. Tikrai tikėjausi paties geriausio.
Apie kitus Lietuvoje veikiančius arba veiksiančius šviesų parkus galite sužinoti ČIA.
