Vyras nedrįso ir nenorėjo žudyti savo dukros. Tikėjosi, kad nunešęs ją į turgų ir ten palikęs, suteiks šansą išgyventi. Vylėsi, kad kas nors kūdikį priglaus, jo pagailės. Bet vilties buvo maža. Mažai kas norėjo vaikų, o juo labiau – mergaičių.
Po poros dienų naujagimė mergaitė mirė išsekinta saulės, troškulio bei vienatvės. Niekam jos neprisireikė, kaip ir milijonų kitų mergaičių.
Tai – istorija viena iš daugelio. Begalės naujagimių ir net ūgtelėjusių mergaičių buvo apleistos, išmestos, nužudytos arba, jei pasisekdavo, atiduotos arba parduotos įvaikinti į užsienį, daugiausiai JAV.
Liu Chunsan, ūkininkas iš pietų Kinijos, įmetė savo keturmetę dukterį į šulinį, tikėdamasis, kad jiedu su žmona gaus leidimą bandyti susilaukti vaiko dar kartą. Taip vylėsi užsitikrinti pagalbą senatvėje, nes dukros buvo suvokiamos kaip nevertingos, prarandamos prekės, atitenkančios būsimojo vyro šeimai.
