Apie Velykų tradicijas DELFI Vaikai kalbėjosi su Utenos vaikų lopšelio – darželio „Želmenėlis“ muzikos mokytoja eksperte Elena Kiškiene. Taip pat apie dabartines šeimų tradicijas ir velykinius vaikų žaidimus paprašėme papasakoti ir mamų.
Tradiciniai Velykų žaidimai
„Senovėje konkrečiai Velykoms labai mažai tų žaidimų buvo. Jei oras geras, vaikai lakstydavo lauke, įprastus žaidimus žaisdavo, gaudynes įvairias, slėpynes, jei šalta, namuose būdavo. Aš ir pati vaikystėje velykinių žaidimų nežaidžiau“, – prisimena muzikos mokytoja. „Vienintelė pramoga būdavo margučių ridenimas. O knygose dar galima rasti pasakojimų apie sūpuokles, ratelius, kuriuos suaugę vesdavo“.
Ekspertė pamini Velykę bobutę, kurios vaidmenį atlikdavo tėvai, ji palikdavo paslėptus gražiau nudažytus kiaušinius, o vaikams būdavo darbas juos surasti.
„Darželyje su vaikais mes ritinėjame kiaušinius, einam ratelius, kurie tinka pavasariui, pavyzdžiui „Pasėjau žilvitį“, „Gegutytė tupi“. Dar sūpuoklėm suptis būdavo Velykų atributas“, – pasakoja E. Kiškienė. „Nuo Velykų jau pakabindavo sūpuokles. Tik dabar ši pramoga nėra kažkuo labai ypatinga, nes suptis vaikai gali ištisus metus“.
Paklausta apie velykinio supimosi prasmę E. Kiškienė paaiškina, kad supimas, judesys aukštyn, kilimas reiškia pavasarinį nubudimą, skatinimą augti, stiebtis į viršų. „Tai mes kartais mažesnius pasupam ant rankšluoščių, kad vaikai sveiki, didesni augtų“, – sako mokytoja ekspertė. „Tai panašu į sūpuokles, tik kitaip“.
„Apskritai Velykos – religinė, rami, naminė šventė. Tam ir skirtos kelios dienos, kad žmonės švęstų su savo artimaisiais“, – pastebi E. Kiškienė.
Žaidimai, kurie gali tapti kiekvienos šeimos velykine tradicija
Visos kalbintos pašnekovės vieningai paminėjo žaidimą, be kurio Velykos neįsivaizduojamos – tai margučių ridenimas. Tačiau kiti išvardinti žaidimai kiekvienoje šeimoje kitokie. Tad dalinamės smagiais ir visą šeimą įtraukiančiais Velykų žaidimais, kad nereikėtų šventinio laiko praleisti tik prie stalo.
„Mūsų šeimoje yra kelios žaidimų tradicijos, kurių dalį iš savo mamos perėmė mano mama, o dabar jau ir aš iš jos“, – sako Berta Garuckė, tinklaraščio „Cukrinis avinėlis“ autorė. „Velykų rytas dažniausiai prasideda šokoladinio margučio paieškomis. Kiekvieną kartą mama juos paslepia pačiose netikėčiausiose vietose ir kartu su sese, dabar jau ir su dukrele, skubame jų ieškoti“. Moteris džiaugiasi, kad, nors ji jau ir suaugusi, bet ši tradicija vis dar labai svarbi.
„Žinoma, nei vienos Velykos neapsieina ir be margučių daužymo“, – pasakoja B. Garuckė. „Šis žaidimas dar kitaip vadinamas margučių bukynėmis, kai vienas žaidėjas kiaušinį laiko rankoje, o kitas daužia. Taip išsiaiškinama, kurio žaidėjo margutis stipresnis“.
Moteris akcentuoja ir gero oro įtaką žaidimams. „Jei Velykos būna šiltos, tuomet visi skubame į gamtą, kur traukiame margučius, išdėliojame juos didesniu atstumu ir lekiame lenktynių, kas greičiau ir daugiau jų surinks į savo pintinėles“, – pasakoja Berta Garuckė. „Taip pat kartais darome margučių estafetes – kiekvienas šeimos narys į šaukštą įsideda po margutį ir lenktyniaujame, kuris greičiau pasieks finišo liniją jų neišmetęs“.
Dviejų berniukų mama Ieva pasakojo, kad šeimoje įprasta ieškoti velykinio kiškio dovanėlių. Iš mamos perimtas užsiėmimas – iš anksto paruošti ir paslėpti susuktus lizdelius, kur tarp margučių dar įdedama ir dovanėlių vaikams.
„Šv. Velykos mano vaikystės atsiminimuose visada pripildytos saulės. Gal buvo ir kitokių, bet atmintyje liko tik saulėtos“, pasakoja dviejų vaikų mama Laura. „Kadangi augau kaime – tai ir Velykų žaidimai-pramogos buvo paprastos. Močiutė sakydavo, kad svarbiausia per Velykas vaikams pasisupti ant sūpuoklių. Nes tada ne tik jie patys, bet ir viskas tuose namuose augs. Tad tekdavo ilgai tėtį kalbinti, kad jis surastų laisvą akimirką ir vėl po žiemos poilsio pakabintų sūpuokles“.
Pasisupus svarbu aplankyti kaimynus, prisimena Laura. Jau gerokai po pietų, kad visi spėtų pavelykaut po mišių, moteris pasakoja, eidavo kiaušiniauti. „Tuščiomis neidavom. Priskindavome pamiškėje baltų plukių ir nešdavome dovanų. Už tai gaudavome margintų kiaušinių. O kai parsitempdavom pilna krepšį namo – ridendavom“.
Taip pat moteris pasakoja ir apie margučių slėpynes ir jų paiešką. „Šis žaidimas gali būti patobulinamas ir pridedama papildomų sąlygų. Pavyzdžiui, išslapstyti margučius namuose ar kieme ir paskirti kiekvienam dalyviui po atskirą paieškų teritoriją. Arba išslapstyti po vienodą kiekį skirtingų spalvų kiaušinių ir kiekvienam dalyviui pasakyti, kokios spalvos kiaušinius jis turi surinkti“, – vardina Laura.
„O žaidimų žaidimas visom progom – Lobio paieška“, – priduria moteris. „Dirbdama mokykloje esu mokiniams organizavusi margučių lobių paieškas. Įvairiose mokyklos vietose išslapsčiau po margutį ir nuorodą, vedančią tolyn (lobio link). Užuominos eiliuotos. Vaikams smagu spėlioti kur jos veda. O paskutiniame taške – šiuolaikiškas lobis – šokoladinių kiaušinukų puodas“, pasakoja Laura. Taip pat ji pateikia ir kitokių šio žaidimo variantų mažyliams ir suaugusiems. „Lobių ieškoti galima ir su mažais vaikais namuose. Nuorodose ne eiliuoti tekstai, o paveikslėliai. Jei žaidimas skirtas suaugusiems, tereikia paimti vietovės žemėlapį ir tiesiog žymėti kito kiaušinio buvimo vietą“.
