Metus naujais namais šeima laikė saulėtąją Tenerifę. Iki tol ilgus metus apie gyvenimą svetur nė nedrįsdavę pasvajoti, pamatė, kad įgyvendinti savo svajones nėra taip sunku, tad vėl ryžosi naujiems pokyčiams – iškeliavo į daug metų svajonių šalimi laikytą Australiją.
„Sakoma: svajonės pildosi, tad svajokite atsargiai, o aš pasakysiu: svajonės pildosi – svajokite drąsiai!“ – šypsodamasi kalba R. Kazilionienė.
Apie tolimojo žemyno tvarką, griežtas taisykles, vietinių žmonių požiūrį į gyvenimą ir rekordus mušantį pragyvenimo lygį ji papasakojo interviu Delfi Šeimai.
– Papasakokite, kaip jūsų šeimai kilo pirminė idėja persikelti gyventi svetur ir kodėl pasirinkote būtent Tenerifę?
– Po 7 metų santuokos išgyvenome didžiulę santykių krizę, kuri išskyrė mudu su vyru. Tuo metu galvojome, kad jau viskas, mūsų bendros šeimos istorija baigėsi.
Keletą mėnesių jau gyvenome atskirai. Kol vieną dieną aš pamečiau naujų namų raktus ir teko paskambinti Arnoldui, kad su vaikais įleistų į šeimos butą pernakvoti. Tas vakaras buvo lemtingas. Mes ramiai susėdome pasikalbėti, viską iš naujo pergalvojome, įvertinome ir nutarėme, kad vėl galime būti tvirta šeima, kaip kad iki šiol. Tačiau tam, kad nebedarytume klaidų, kurias darėme, turėjome viską kardinaliai pakeisti. Visų pirma nutarėme, kad reikia laiko pabūti kartu, su šeima, su vaikais ir, žinoma, atostogų, kurių neturėjome per visą santuoką. Todėl tik atlaisvinus tuo metu buvusius pandemijos apribojimus – 2021 m. kovo mėnesį iš karto išvykome savaitei atostogų į Tenerifę. Tai buvo pirmos ir vienintelės tikros mūsų atostogos.
Kaip ir buvo galima tikėtis – visas atostogas lydėjo gera nuotaika, gera atmosfera. Prieš paskutinę dieną mums sėdint viešbučio balkone vyras atsisuka ir sako: „Pala pala, o tai kodėl mes negalime čia atvažiuoti gyventi? Šiltas oras, kas mums patinka, dirbti galime nuotoliu, tai kodėl mes dar neįsikūrėme čia?“
Grįžome į Vilnių ir per 3 mėnesius atsisveikinome su gyvenimu sostinėje. Susidėjome porą lagaminų, viską susitvarkėme ir savo mažu „Toyota Camry“ su trimis mažais vaikais išvykome. Keliavome per visą Europą, aplankėme pagrindines sostines, pamatėme gražiausias vietas ir nuvažiavę apie 5700 km po savaitės nusigavome iki Ispanijos žemyninės dalies kelto. Kaip dabar atsimenu, į Tenerifę įvažiavome rugpjūčio 1-ąją.
– Minėjote, kad Kanarų saloje buvote įsigiję net ir būstą, gyvenote ten visus metus. Kas vis dėlto netiko, kad ši vieta netapo jūsų nuolatiniais namais?
– Tenerifėje labai greitai pasinėrėme į buitį. Gana greitai susidėliojome kasdienybės planą su vaikų mokykla, būreliais, darbais – lyg būtume vietiniai gyventojai. Po kurio laiko pradėjome galvoti, kad norime čia turėti savus namus. Tačiau užsieniečiams nusipirkti būstą tokioje temperamentu ir fiestomis garsėjančioje šalyje nėra taip paprasta. Mums reikėjo įveikti gausybę sunkumų ir pasitelkti į pagalbą net du advokatus, kol galiausiai nusipirkome namus, kuriuos tuo metu ir nuomojomės.
Tačiau ir vėl pasikartojo ta pati istorija: vieną vakarą sėdėjome savo terasoje palydėdami saulę, besileidžiančią į La Gomeros salą su visam užmigusiais ugnikalniais Atlanto vandenyne, ir vyras man uždavė klausimą: „Tai ką, dabar viskas? Taip ir gyvensime: namai, mokyklos, būreliai, darbai ir viskas? Taip kažkaip nuobodžiai..?“
Mudu su Arnoldu turbūt skirti vienas kitam, abu negalime nustygti vietoje, abiems mums reikia naujų iššūkių ir kuo jie didesni, tuo geriau!
– Ir tada sugalvojote persikraustyti į tolimiausią žemyną – Australiją. Kodėl būtent ši šalis jus patraukė?
– Australija – tolima, nepažinta, nepasiekiama žemė buvo labai sena mudviejų svajonė. Tačiau ilgą laiką ta svajonė buvo nereali, nes vis kas nors pakišdavo koją – tai vienas vaikas, antras, trečias, tai finansiniai, darbiniai klausimai ir nepaaiškinamas jausmas širdyje, kad dar ne dabar. O tada, sėdėdami terasoje, supratome – GALIME ir galime DABAR.
Vėl viską labai greitai, praktiškai per du mėnesius, susitvarkėme, susidėjome vėl tuos pačius du lagaminus, susikrovėme vaikus ir išvykome.
Tiesa, ne viskas ėjosi kaip per sviestą. Keista, bet iš pradžių vizas gavo vyras ir vaikai, o man kažkodėl teko nerimastingai palaukti dar mėnesį. Savo namus Tenerifėje palikome nuomai. Taip pat nuomai palikome ir savo automobilį, nes į Australiją jo gabentis tiesiog nebuvo prasmės, juk ten viskas atvirkščiai, vairas kitoje pusėje.
Dauguma Australiją įsivaizduoja tik kaip karšto klimato, milžiniškos dykumos, vorų ir gyvačių neištyrinėtą žemę. Tačiau Australija vilioja ne tik tuo. Pirmiausia, Australijoje pagrindinė kalba yra anglų, o to mums trūko Tenerifėje, be to, ekonominė jos padėtis viena stipriausių pasaulyje, nes būtent ši šalis per pastaruosius 30 metų neturėjo krizių. Australija tituluojama, kaip viena iš geriausių pasaulio vietų gyventi ir dėl oro, ir dėl nuostabios gamtos, ir dėl maksimaliai didelio saugumo.
– Ar prisimenate, koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Australiją?
– Anksčiau mes nuolat žiūrėdavome „YouTube“ vaizdo įrašus apie Australiją, apie visus šio žemyno miestus ir vietoves, o ypač apie Sidnėjų. Ne šiaip žiūrėdavome, o su džiaugsmu, pasimėgavimu, ilgesiu, lyg jau maža dalis mūsų gyventų ten – ant užsispyrusios Australijos žemės. Būtent tą ir pajutome, išlipę Sidnėjuje ir pirmą kartą atsidūrę prie Operos teatro ir Uosto tilto – šios vietos mums jau buvo puikiai žinomos. Iškart pasijutome lyg namuose – šilta, gera, jauku, paprasta, draugiški, mandagūs žmonės.
– Kaip sekėsi įsitvirtinti šioje šalyje? Kur įsikūrėte?
– Neilgai trukę pajutome, kas čia yra tikrasis šeimininkas ir kas diktuoja sąlygas. Atvykę apsistojome viešbutyje. Jis buvo paprastas, mažas, be pusryčių ir be didesnių patogumų. Teko nuomoti du atskirus kambarius, nes esame penkių asmenų šeima, ir nuoma mums atsieidavo po 3,5 tūkst. AU dolerių (apie 2,2 tūkst. Eur) per savaitę.
Viename kambaryje gyvenome, kitame džiovinome savo rūbus, kuriuos skalbdavome vienoje miesto skalbykloje. Gyventi su trimis vaikais viename kambaryje buvo tikrai sunku. Išlankstomoje lovytėje miegojo dvi dukrytės, o mes su vyru ir sūnumi kartu – didesnėje viešbučio lovoje.
Reikia nepamiršti, kad mes čia atvykome ne atostogauti, o gyventi. Ką tai reiškia? Reiškia, kad reikėjo dirbti. Mes abu esame asmeninių finansų valdymo, investavimo konsultantai. Dirbame nuotoliu su Lietuvos žmonėmis. Kambaryje vaikai kartu, lipa sienomis iš nuobodulio, o mes abu su Arnoldu turime nuotolines finansų valdymo konsultacijas su klientais. Aš užsidarau kambaryje su džiovinamais rūbais (be balkono ir atidaromų langų), o vyras lieka kitame su vaikais.
Dirbi, būti su vaikais, juos patiems mokyti, nes atvykę mokyklos neturėjome, ir dar tuo pačiu metu tvarkyti išlikimo Australijoje klausimus buvo taip sunku, kad žodis „sunku“ čia jau nebetenka savo prasmės ir svorio. Prabudę ryte stengdavomės kuo greičiau ištrūkti iš viešbučio į miestą. Kol Europa miegodavo, stengdavomės kiek įmanoma greičiau susitvarkyti australiškus reikalus, o po pietų sėsti prie darbų, jungtis į nuotolinius susitikimus, kuriuos Sidnėjaus laiku baigdavome tik apie 1–2 val. nakties.
Prisimenu šį laikotarpį ir silpna darosi... Jėgos silpo, pinigai tirpo, nervų ląstelių neliko išvis.
– Kodėl užtrukote ieškodami pigesnio būsto?
– Mes iškart susidūrėme su nuomos iššūkiu. Pasirodo, Australijoje nuomotojams reikia vietinės nuomos istorijos, o mes tik atvykę, natūralu, kad jos neturėjome. Čia labai didelė konkurencija, norinčių nuomotis yra daugiau nei nuomojančių. Atėjęs į apžiūras sutinki dar 3–4 kitus interesantus.
Į apžiūras ateidavome penkiese – su trimis aplink lakstančiais vaikais, tai irgi mums nepridėjo pliuso. Gavome patarimą eiti būstų apžiūrinėti po vieną arba be vaikų, apsimesti, kad jų neturime. Bet meluoti nenorėjome, tad ir toliau į apžiūras vykdavome su vaikais.
Tada sekė dokumentų tvarkymasis gaunant kitą – ilgalaikę vizą. Pasirodo, kad atvykus su vaikais turi gauti mokyklos patvirtinimą, jog priima vaikus mokytis, o mokykla to nepatvirtina, nes sako, kad jūs esate su turistine viza ir turite turėti bent studento vizą. Taigi susidūrėme su vienas kitam prieštaraujančiais reikalavimais, bet kažkas viduje kuždėjo, kad viskas bus gerai, ir kažkokiu stebuklingu būdu mums pavyks.
Laukėme. O tada nežinia kaip, to negalėjo atsakyti net ir mūsų agentūra, bet mes gavome ilgalaikę studento vizą ir reikalai pajudėjo.
– Keliauti, darbostogauti ar net persikraustyti be vaikų daug paprasčiau nei su trimis mažamečiais – su kokiais iššūkiais jūs susidūrėte ir kaip su jais susitvarkėte?
– Iššūkiai keitė iššūkius. Žinoma, kai esi vienas, tai būni atsakingas tik už save ir savo dienotvarkę, o kai esame dviese ir dar su trimis mažais vaikais – tai kažkoks kosmosas.
Per kažkokį stebuklą gavę studento vizą pradėjome dairytis mokyklų. Vietiniai lietuviai dalijosi daugybe rekomendacijų: vieni pasisakė tik už privačias mokyklas, nes tokiose mokyklose susirenka gero socialinio sluoksnio tėvų vaikai, o valstybinėse gali sutikti visko – nuo patyčių iki muštynių ir net narkotikų. Tokie pasakojimai gąsdino. Tačiau galiausiai išsiaiškiname, kad valstybinės mokyklos priklauso pagal gyvenamąjį rajoną. Mums buvo priskirtos trys mokyklos, ir pirmoji, arčiausiai mūsų namų, mus priėmė. Tiesa, tik dukras – Indirą (6 m.) ir Deirą (8 m.). Nutarėme rizikuoti ir keliauti į valstybinę mokyklą, kad ir kokių istorijų prisiklausėme. Privačios mokyklos daug brangesnės – per metus gali kainuoti nuo 20 tūkst. iki 40 tūkst. AU dolerių vienam vaikui. Už mokslus valstybinėje mokykloje, kadangi nesame nuolatiniai Australijos gyventojai ir mums nepriklauso jokios lengvatos, turėjome sumokėti už 10 savaičių kiekvienai mergaitei po 1,7 tūkst. AU dolerių.
Tuo metu sūnui Ardui suradome tokią vaikų priežiūros mokyklėlę, kaip privatų Lietuvos darželį. Toks darželis dienai kainuoja nuo 170 iki 200 ir kartais dar daugiau AU dolerių, tačiau dėmesys ir rūpestis vaikui maksimalus. Kiekvieną dieną tokioje mokyklėlėje Ardas pats gamina ir kepa sausainius, pyragus, makaronus – vaikai patys valgo ir dar namo parsineša. Mokyklėlė pusiau po atviru dangumi, su vaizdu į kruizinius laivus, vieną gražiausių Barangaroo vietų Sidnėjuje, su didžiuliu kiemu ir medžiais jame, su smėliu ir vandeniu, kastuvėliais ir karučiais, kaip tikrame kaime.
Gavę mokyklas, pradėjome ieškoti būrelių, popamokinių veiklų visiems trims vaikams. Pasiūla įvairiausių būrelių, užsiėmimų – didžiulė, kainos, žinoma, dar didesnės! Apie būrelius turi išsiaiškinti, kuris yra geresnis, kuris blogesnis. Svarbios ir būrelių vietos, kad galėtum susidėlioti tinkamą maršrutą atsižvelgiant į tris vaikus, jų skirtingas mokyklų lokacijas, būrelius, savo asmeninius darbus, skirtingą laiką nuo Lietuvos ir t.t.
Labai dažnai norėdavosi verkti, nes nebežinojai, į kurią pusę pasiduoti, už ko griebtis ir galų gale – ką toliau daryti. Tačiau kad ir kaip bebūtų brangu, stengėmės, daug dirbame, kad vaikai turėtų gerą išsilavinimą, tinkamą ir saugią aplinką augti ir tobulėti.
– Papasakokite apie čionykštes mokyklas. Galbūt kuo nors jus nustebino?
– Australijoje viskas labai disciplinuota ir galioja griežtos taisyklės. Vaikai turi dėvėti uniformas – kiekviena miesto mokykla turi savo uniformų stilių ir skirtingas spalvas. Mokykla duoda sąrašą ir tu keliauji į nurodytą specializuotą parduotuvę aprengti vaiko nuo batų, kojinių ir iki plaukų gumyčių – griežtai taip ir ne kitaip. Eidami į mokyklą vaikai turi būti visada tvarkingai sušukuoti, ilgi plaukai būtinai supinti į kasą, auskariukai mažiukai, nekrentantys į akis, o visokios kitos papildomos detalės nėra pageidaujamos.
Mokyklas lanko įvairių kultūrų ir tautybių vaikai iš viso pasaulio, pavyzdžiui, Indiros ir Deiros klasėse mokosi vaikai iš Kinijos, Anglijos, Portugalijos, Ispanijos, Kolumbijos, Amerikos, Indijos, Naujosios Zelandijos ir kitų šalių. Dėl to mokyklose didelis dėmesys skiriamas apkalbų ir rasizmo prevencijoms, mokyklos labai stengiasi integruoti visus vaikus.
Mokytojos labai didelį dėmesį skiria individualiai kiekvienam vaikui. Klasėje yra viena pagrindinė mokytoja ir trys pagalbinės, kurios kuruoja tik joms pavestas sritis. Dėl mokyklų tvarkos esame labai patenkinti. Viskas griežtai, kaip kareivinėse, ir kartu jauku bei draugiška.
– Kuo skiriasi gyvenimas Australijoje ir Tenerifėje? Tikriausiai visų pirma – savo pragyvenimo lygiu?
– Taip, gyvenimo lygis Australijoje ir Tenerifėje gali būti gana skirtingas, žiūrint, į ką esi orientuotas. Tenerifė yra be galo graži atostogų sala, kurioje labai greit per savaitę gali išleisti daugiau nei Sidnėjuje per mėnesį. Tačiau, jei lyginsime pragyvenimą ir kasdienybę, Australija muša rekordus.
Vidutinės pajamos Australijoje siekia 7 tūkst. AU dolerių (apie 4,3 tūkst. Eur) per mėnesį, palyginti Tenerifėje – 1,2 tūkst. Eur per mėnesį. Kainos atitinkamos, tarkime, kai išvykome iš Tenerifės, bananai čia kainavo 2 Eur už kilogramą, o Australijoje – beveik 7 dolerius (4,3 Eur) už tą patį kilogramą. Būtų labai sunku išgyventi Australijoje tik su vidutiniu lietuvišku atlyginimu, todėl mes ruošėmės keliauti į Australiją beveik 8 metus, taupėme, investavome ir kaupėme kapitalą. Be atsivežtų santaupų Sidnėjuje įsitvirtinti būtų beveik be šansų. Kad būtų lengviau suprasti finansinius mastus, pabandykite įsivaizduoti, kad jei Vilniuje mes gyvenome už 10 Eur, Tenerifėje – už beveik tą patį, o kartais net už dar mažiau, nes maistas ir degalai saloje kainavo gerokai pigiau, tai Sidnėjuje mes gyvename už 70 Eur. Dabar suprantate, ką reiškia Australija?..
Tai smarkiai išsivysčiusi šalis su stipria ekonomika ir aukštu pragyvenimo lygiu. Ji nuolat patenka tarp dešimties geriausių šalių pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą (angl. Human Development Index, HDI), kuris matuoja tokius veiksnius, kaip gyvenimo trukmė, išsilavinimas ir pajamos.
Mes pastebėjome, kad į Tenerifę žmonės neskuba važiuoti dirbti, nes ispanai mieliau įdarbins savo tautietį nei atvykėlį. O Australijoje labai daug galimybių, ypač atvykusiems iš Europos, nes čia labai vertinami protingi ir išsilavinimą turintys specialistai.
Taip pat čia geresnė sveikatos priežiūra. Australijoje yra viešoji sveikatos priežiūros sistema, kuri suteikia visuotinę prieigą prie medicinos paslaugų, o Tenerifės sveikatos priežiūros sistema gali nesiūlyti tokio paties lygio.
Svarbiausias dalykas, kodėl nelikome Kanaruose, buvo nekokios galimybės vaikams. Kol sezonas, būdavo daugiau žmonių, daugiau vaikų, tada įvairios veiklos veikdavo, nestrikdavo. Sezonas baigiasi – atvykėliai išvyksta. Vaikų nelieka, tad būreliai uždaromi. Australijoje išsilavinimo galimybės nepalyginamai geresnės. Čia gerai išvystyta švietimo sistema, aukštos kokybės mokyklos ir universitetai, pripažinti tarptautiniu mastu.
Geresnė čia ir infrastruktūra. Australija turi gerai išvystytą transporto sistemą, modernias telekomunikacijas ir prieigą prie modernių technologijų, o Tenerifėje kai kuriose srityse infrastruktūra gali būti ribota.
Šiaip gyvenimo lygis gali būti subjektyvus ir priklausyti nuo individualių poreikių bei pageidavimų. Kai kurie žmonės gali teikti pirmenybę laisvesniam gyvenimo būdui ir šiltam Tenerifės klimatui, o kitiems svarbesnis kosmopolitiškesnis Australijos gyvenimo būdas.
– Kokius esminius skirtumus galėtumėte įvardinti, jei reiktų palyginti šią šalį su Europa ir Lietuva? Kuo nuo mūsų labiausiai skiriasi patys australai?
– Na pirmiausia tai klimatu ir geografija. Australija yra didelis, sausas žemynas, kuriame vyrauja karštas ir sausas klimatas, o Europoje ir Lietuvoje esame pripratę prie nuosaikesnio, sezoninio klimato.
Australai pagarsėję dėl savo atsipalaidavusio, laisvo gyvenimo būdo, o europiečiai yra santūresni, jie „formaliau“ žiūri į gyvenimą.
Europa ir Lietuva turi turtingą istoriją ir kultūrinę įvairovę, čia daug skirtingų kalbų, religijų ir tradicijų, o Australija turi gana trumpą kolonizacijos istoriją, tik pastaraisiais metais ji tapo įvairesnė dėl imigracijos.
Skiriasi ir maisto kultūra. Europietiška ir lietuviška virtuvė dažnai pasižymi sočiais patiekalais, o Australijos virtuvė yra lengvesnė ir labiau orientuota į šviežius, vietinius ingredientus, žuvį, jūros gėrybes.
Australijoje labai stipri sporto kultūra. Čia ypač mėgstamas regbis, kriketas, yra savitos Australijos futbolo taisyklės, tuo metu europiečiai dažniau yra futbolo, krepšinio ar kitų sporto šakų gerbėjai.
Kalbant apie žmones, čia irgi matyti skirtumai. Kai gyvenome Tenerifėje, buvome be galo pavargę nuo nuolatos maudymosi kostiumėlius ir šortus vilkinčių žmonių. Visada šlapi, susitaršę plaukai, rankose – paplūdimio reikmenys, šlepetės ir skrybėlaitės. O kai atvykome į Sidnėjų, išvydome visai kitokį vaizdą. Kostiumuoti vyrai, susitvarkiusios, visad pasidažiusios moterys, visi rankose nešasi lagaminus ar kompiuterio dėklus bei telefonus. Atrodo, kad visi – kažkur skubantys verslininkai. Žinoma, čia yra tokių, kurie be Manlio ir Bondi paplūdimių bangų neįsivaizduoja savo gyvenimo, kurie tarpusavyje lenktyniauja su dviračiais ir riedučiais, kurie parkuose nusiavę batus, nusirišę kaklaraiščius išsitiesia žolėje, kurie daug sportuoja ir tiesiog mėgaujasi gyvenimu.
– Ar jau spėjote pakeliauti po šią šalį ir geriau su ja susipažinti? Kas paliko didžiausią įspūdį?
– Su kelionėmis dar reikės luktelti. Šiuo metu mes gyvename centre, netoli Sidnėjaus uosto tilto ir Operos teatro, ir norime visų pirmiausia ištyrinėti patį Sidnėjų. Mieste gausu parkų, paplūdimių, įvairiausių muziejų ir laivų bei jachtų prieplaukų, mažų ir didelių įlankų. Norime kaip įmanoma daugiau pažinti patį miestą, jo gyvenimo stilių, ritmą, išmaišyti kiekvieną kamputį, pažinti kaip kad gimtąjį Vilnių.
Mus žavi didžiulio miesto gyvenimas ir juo dabar mėgaujamės. Tačiau ateityje, kai turėsime automobilį, tikrai žadame pakeliauti ir su Australijos žemynu susipažinti plačiau. Australijos pakrantės linija yra maždaug 35 tūkst. kilometrų ilgio. Ji yra šešta ilgiausia pakrantė pasaulyje, tad vietų, kur nukeliauti, pažinti yra tikrai daug.
