Mindaugai, kaip ir kuo gyveni šiandien?
Šiandien gyvenu tikrai gerai, o kuo gyvenu, atsakymas labai paprastas – savo šeima ir kasdiene veikla. Laimė – dirbti mėgstamą darbą, turėti mylimą moterį Liną, auginti mudviejų sunų Joną ir Linos dukrą Ameliją, gyventi visavertį gyvenimą, suteikti savo šeimai viską, ką galiu geriausio, gebėti sustoti ir pasimėgauti tiesiog gražiomis akimirkomis, kurių apstu aplink, tik spėk gaudyti. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad visi esame sveiki, kad tėvai yra sveiki, juk, kad ir kaip bebūtų šabloniška – sveikata yra svarbiausia. Nežinau, kas šiandien gali būti geriau už tai. Esu laimingas žmogus.
Iki pilnos laimės trūksta tik didesnės taikos pasaulyje. Kuomet mokykloje skaitydavau knygas apie karus atrodė, kad tai visiška praeitis ir pagalvodavau, kokie išprotėję žmonės tuo metu buvo. Dabar šie baisūs dalykai vyksta prie pat mūsų, tad labai norėčiau ir labai linkiu, kad mūsų visų vaikai galėtų gyventi taikiame, protingame ir labiau nuspėjamame pasaulyje.
Ar buvo nors vienas šansas, kad nepasuksi sporto keliu, turint minty, kad paties tėvai – profesionalūs sportininkai?
Tiesą sakant, buvo daugiau šansų, kad nepasuksiu, nei pasuksiu [juokiasi, aut. pastaba]. Jaunystėje nebuvau kuo nors labai išskirtinis, buvau vėlesnio brendimo, nors sportas visada buvo gan ryškiai išreikštas ir svarbus mūsų namuose; žavėjausi, domėjausi bei žaidžiau krepšinį, nepasakyčiau, kad man visada sekėsi ar buvau lyderis. Buvo įvairių momentų, krepšinio mokykloje nepatekdavau net į pirmąją komandą tarp savo bendraamžių. Buvo ir svarstymų, ar tai tikrai mano kelias, ką veiksiu toliau. Visko buvo, bet dėl to tik labiau vertini dalykus, kurie nutinka gyvenime. Bet kuriuo atveju, be sporto, man visada buvo patys svarbiausi mokslai. Norėjau studijuoti žurnalistiką, bet baigiau ekonomikos studijas, nes tuo metu universitete nebuvo žurnalistikos studijų. Šiandien visos šios trys sritys išliko man labai artimos, visos jos svarbios, susijusios, viena kitą papildančios. Bet, aišku, krepšiniui vis tiek nėra lygių [šypsosi, aut. pastaba].
Sportininkų karjera nesitęsia ilgai, sakyk, kaip įsivaizduoji savo gyvenimą baigęs žaisti profesionaliai?
Statistiškai labai daug sportininkų, baigusių karjerą, susiduria su įvairiomis problemomis: pradedant psichologinėmis, šeimos, baigiant finansinėmis. Sunku numatyti, kaip man seksis šis pereinamasis laikotarpis, bet faktas, kad jam reikia ruoštis. Sportininkai nuo jaunystės įpratę gyventi gan įtemptu ritmu, ir kai jis baigiasi, natūralu, kad itin ryškiai pasireiškia veiklos trūkumas. Mano manymu, vienas kertinių tikslų – atrasti save tinkamoje veikloje ir neužsisėdėti jos beieškant.
Ką planuoji veikti?
Labai norėčiau likti sporto srityje, nes išties labai myliu krepšinį. Mėgstu ne tik žaisti, bet ir stebėti rungtynes, kai žaidžia kiti, – sportas teka mano kraujyje. Man taip pat patinka bendrauti su žmonėmis: ne tik su tais, su kuriais sieja bendri interesai, bet ir su tais, kurie išvis iš kitos profesinės srities. Giliai mintyse kartais pagalvoju, kad darbas, kuris sieja šiuos dalykus yra agentavimas. Ieškoti jaunų talentų, jiems padėti kilti, nekartoti klaidų, kurias galbūt karjeroje esu padaręs aš. Bet kaip viskas susiklostys, dar nežinau. Nors apie tai ir pamąstau, kol kas dar tikrai nežadu baigti karjeros [juokiasi, aut. pastaba].
Kuriame klube buvo ar yra įdomiausia žaisti patirties prasme?
Išskirčiau ne klubą, o Lietuvos rinktinę, vienareikšmiškai. Kuomet kiekviena vasara yra įsimintina, nes svarbiausias dalykas čia – atstovauti savo šaliai, kas gali būti svarbiau, juk apie tai svajoji dar būdamas vaiku. Tai labai įpareigoja gerąja šio žodžio prasme, nieko priverstinio nėra, kaip tik atvirkščiai – susirenka tie, kuriems svarbu, kuriems rūpi, kurie už tai negauna jokio atlygio, žaidžia ir atiduoda visą save dėl patriotinių paskatų. Ir tame būna labai daug džiaugsmo, gerų emocijų, bet tuo pačiu ir didelė atsakomybė prieš sirgalius, liūdesys dėl neišnaudotų galimybių. Laikas greitai bėga, tad pralaimėjimai darosi vis skaudesni, nes supranti, kad laiko ir galimybių kažką laimėti savo šaliai lieka vis mažiau.
Be abejo, vyriškame kolektyve būna visko: ir pykčio, ir įtemptų diskusijų, bet praėjus keliolikai minučių vėl būna viskas savose vietose, nes žinome, dėl ko susirinkome. Kai susirenkame ne dėl asmeninių ambicijų ar tikslų, o būtent dėl komandos, tai yra vertybė. Klubinės komandos, kurios sugeba tas vertybes perskiepyti, yra pačios sėkmingiausios. Mano manymu, klubiniame krepšinyje itin svarbu turėti vietinių žaidėjų branduolį, kuriems atstovaujamas klubas nėra tik tarpinė stotelė, o kažkas daugiau. Tuomet aplipdai panašaus mąstymo legionieriais ir gaunasi geras rezultatas. Kaip pavyzdys yra Eurolygos čempionai Madrido „Real“, kurių konceptas ir yra panašus.
Pakalbėkime ne apie rinktinę – kurioje šalyje buvo įdomu žaisti?
Kartais nuoširdžiai, bet tikrai nesigiriant, atrodo, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde, nes teko žaisti tokiose nuostabiose šalyse kaip Ispanija, Italija, Graikija, Turkija, JAV. Be to, kad supa gražūs miestai, geras klimatas, šilti žmonės, taip pat yra ir neįkainojama patirtis praplėsti savo akiratį, pažinti svetimas kultūras. Jeigu reiktų išskirti, tai patirties prasme įdomiausi buvo pirmieji metai užsienyje, kai žaidžiau Malagoje, Ispanijoje. Aišku, NBA patirtis buvo neįkainojama, čia nėra kalbų. Bet išvažiuoti pirmąkart žaisti svetur visada yra nemažas iššūkis, nes reikalavimai tau, kaip legionieriui, jau yra didesni.
Kas Amerikoje yra kitaip?
Labai daug kas yra paprasčiau ir lengviau nei Europoje, kur daugeliu klausimų rungtyniauti sudėtingiau. Pradėkime nuo elementariausių sąlygų: požiūrio į žaidėją, jo sveikatą, jo tobulėjimą, kelionių patogumus. Iš esmės ten tiek personalo, kuris rūpinasi tavimi, kad ne visada vardus atsimeni [šypsosi, aut. pastaba]. Galėčiau vardinti ir vardinti. Tiesiog JAV tau yra absoliučiai viskas padėta ant lėkštutės, mažiau spaudimo. Jeigu Europoje pralaimi dvejas rungtynes iš eilės, tuomet jau vyksta susirinkimai su komandos vadovais, treneriais, sprendžiamos bėdos, ieškoma kaltų. JAV gali pralaimėti 6–7 rungtynes ir vis tiek komandos atstovai sakys, kad mes esame gerame kelyje. Džiaugiuosi, kad pavyko patekti į NBA, įrašyti gražų prisiminimą tiek sau, tiek sūnui galbūt kažkada bus smagu paskaityti, kad tėtis ten žaidė. Juk kad ir kaip būtų, tai yra geriausia pasaulio lyga.
Kai žaidei Malagoje, kiek teko girdėti minimą Arvydą Sabonį? Jis Ispanijoje tikrai labai žinomas net ir tiems, kurie nesidomi krepšiniu.
Tikrai daug. Tuo metu mes dar žaidėme kartu su Domantu Saboniu, gyvenau visiškai šalia jų namų. Bendrai kalbant, tai yra kažkas neįtikėtino, kiek vienas žmogus duoda Lietuvai žinomumo gerąja šio žodžio prasme. Turbūt visame pasaulyje, kuomet pasakai, kad esi iš Lietuvos, pirmasis žmonių žinomas faktas apie mūsų šalį yra Sabonis. Prieš tai tėtis, o dabar jau ir sūnus.
Šiandien gyveni Graikijoje, Atėnuose, – kaip ten sekasi?
Visų pirma, labai geras klimatas, puikus maistas, – šie dalykai tikrai džiugina, tačiau kartais norėtųsi didesnės tvarkos. Pietų šalyse betvarkė, nepildomi pažadai mus, šiauriečius, truputį erzina, nes esame pratę prie kitos tvarkos. Kartais važiuoji gatve ir matai, kad vienoje parduotuvėje parduoda šviežias žuvis, šalimais remontuoja motociklus, o trečioje vietoje kerpa žmones. Mes nesame įpratę prie tokių dalykų, bet aš laikausi tokio požiūrio: jeigu atvažiuoji į svetimą šalį, turi prisitaikyti prie jos taisyklių, o ne piktintis. Taigi, imu, kas geriausia, ką galima, ir stengiuosi mėgautis.
Kaip sekasi su kalbomis? Ar atvykęs gyventi svetur mokaisi tos šalies kalbos, ar užtenka anglų?
Kalbu anglų, ispanų, rusų kalbomis. Tokiose šalyse, kaip Graikija ar Turkija, nededu didelių pastangų išmokti kalbų, bet kasdien išmokstu bent po du tris naujus žodžius, kad pralinksminčiau vietinius, mat dažnai tie žodžiai nebūna labai gražūs [juokiasi, aut. pastaba].
Ką pats mėgsti veikti ir ką rekomenduotumei aplankyti Atėnuose?
Mėgstu ir po miestą, ir po kalnus, ir po laukinius paplūdimius pasivaikščioti. Esu labiau gamtos žmogus. Be žinomų turistinių vietų, kurių čia apstu, rekomenduočiau netradicinį dalyką, apie kurį nedaug kas žino. Atėnuose yra mažiukas Vuliagmenio (Vouliagmeni) ežeras, jis prie pat jūros. Tame ežere gyvena mažytės žuvytės, kurios valgo negyvą odą. Taigi visus svečius, kurie atvyksta, aš ten nusiunčiu ir visiems palieka labai didelį įspūdį.
Lietuvoje negyveni nemažai metų, ko labiau ilgiesi – žmonių ar vietų?
Lietuvoje negyvenu jau daugiau nei dešimt metų, ją labiausiai sieju visgi su žmonėmis, o ne su konkrečiomis vietomis, nors jų artimų, aišku, yra. Ir nors čia atvažiuoja giminių, draugų, bet tai nėra tas pats, kai sugrįžti į Lietuvą ir su visais susitinki. Ten kita atmosfera, kita nuotaika – ar tai Vilniuje, ar Palangoje, kur turime namus ir šeimyna ten leidžia daug laiko, ar pas a. a. močiutę vienkiemyje Varėnos rajone, kur net ryšio nėra, bet gali pasivaikščioti miškais, daug prisiminimų. Gera ir smagu ten pabūti. To niekas neatstos. Kalbant apie maistą, pastebėjau, kad kur begyventum, dažnai nori ko nors kito. Atrodo, Ispanijoje nuostabi virtuvė ir vistiek eini į lietuvišką parduotuvę nusipirkti grietinės, sūrelių ar dešrelių. Kai gyveni Graikijoje, praėjus kuriam laikui bandai vėl ko nors ieškoti. Lietuviško maisto tikrai pasiilgstu, ypač mamos gamintų tobulų cepelinų. Bet stengiuosi vadovautis posakiu, kad nesvarbu kur, svarbu su kuo. Tad, kuomet užklysta svečių į vietas, kuriose žaidžiu, visada smagu pabūti gidu.
Gal teko kada pasigaminti cepelinų pačiam?
Esu kažkada bandęs, norėjau savo sužadėtinei padaryti staigmeną. Intencija buvo gera, tikėjimas savimi irgi, bet na... beveik visi iširo, išėjo košė. Aišku, visai skani, bet jau į instragramą nuotraukos neįdėsi [juokiasi, aut. pastaba].
Kai tiek laiko negyveni Lietuvoje, ar matai save sugrįžusį?
Vienareikšmiškai, kitokių variantų net nesvarstau. Normalu, kai žmonės gyvendami savo šalyje skundžiasi vienais ar kitais dalykais, bet kai nebūni Lietuvoje, tarkime, dešimt mėnesių, labai dažnai matai, kaip daug dalykų juda į priekį. Galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet tikrai viskas eina geryn. Man, kad ir kaip gerai visur būtų, namuose tikrai geriausia. Mūsų šalis yra palyginti labai jauna. Ir tai, kiek pavyko pasiekti per nepriklausomybės laikmetį yra įspūdinga. Visuomet žmonėms atrodo, kad „gera ten, kur mūsų nėra“, bet racionaliai galvojant, tikrai esame gerame kelyje.
Kai eini gatve Graikijoje, žmonės dažnai atsisuka dėl ūgio?
Graikijoje labai daug žmonių domisi sportu. Bet atsisuka ne dėl to, kad esu aukštas, o dėl to, kad atpažįsta, nes žaidžiu krepšinį čia. Manau, kad tai viena tų šalių, kur labiausiai atpažįsta sportininkus. Priešingai nei Lietuvoje, kur žmonės uždaresni, – kai kurie galbūt ir atpažįsta, bet neprieina, nepatogu užkalbinti. O čia visai kitaip – prieina drąsiai, po pergalės pagiria, po pralaimėjimo duoda patarimų. Bandau tuo mėgautis. Kažkada pats buvau tas vaikas, kuris rinko krepšininkų parašus. Tas, pavadinkime, žinomumas, yra itin laikinas dalykas ir kol esi kažkam įdomus, kol tai yra savotiškas tavo darbo įvertinimas, visai smagu.
Žinome, kad Lietuvoje aplink krepšininkus visada sukasi daug merginų... Kaip yra Graikijoje? Jie tokie pat populiarūs?
Jei dėmesio ieškosi, visada rasi. Dabartiniu mano gyvenimo etapu apsiriboju namais, sporto sale, sūnumi, buvimu su šeima, apsilankymais gamtoje, pasivažinėjimu dviračiais, žvejyba, knygų skaitymu, tad su tokiomis situacijomis susidurti netenka, reikėtų klausti jaunesnių kolegų [juokiasi, aut. pastaba.].
Papasakoki apie sūnų Joną.
Jonui beveik dveji, o jis jau gyvenęs trijose šalyse: Lietuvoje, Turkijoje ir Graikijoje. Taigi, jis keliauninkas, be galo aktyvus vaikas – nenusėdi vietoje, visuomet reikia veiklos. Džiugu, kad labai daug šypsosi; prasideda pats įdomumas, aišku, man pirmasis vaikas, tai kiekviena diena įdomi, bet dabar iš kūdikio virtimas į mažą žmogų tikrai yra įspūdingas, ir labai gera, kad galiu tai stebėti. Kai grįžtu iš treniruotės, visuomet atbėga pasitikti, apkabina, duoda bučkį. Tokie momentai tikrai jautrūs. Vis daugiau jį galima ne tik išmokyti, bet ir pačiam pasimokyti iš sūnaus, ypač kantrybės. Tai kažkas neįkainojamo. Kai gimsta vaikas, pastebėjau, kad daugelis krepšininkų net žaisti geriau pradeda. Supranti, kad ne visas gyvenimas yra krepšinis, ir savo nesėkmes profesinėje veikloje priimti truputį kitaip, atsiranda didesnė ramybė. Gimus Jonui, pasikeitė gyvenimas, nors ir stengiamės toliau gyventi aktyviai, nori nenori turi taikytis prie sūnaus. Šeima šiandien yra prioritetas ir renkantis klubą.
Kokias vertybes judu su Lina puoselėjate?
Mano paties vertybės išsiugdė toje šeimoje, kurioje gimiau ir augau. Daugelis jų, manau, teisingai įskiepytos. Kad ir kaip būtų, gyvenime gali turėti gerų draugų, bičiulių, bet esu tikras, kad gerais ar ypač sunkiais momentais šeima yra tas pagrindas, į kurį visada gali atsiremti. Džiaugiuosi artimu bendravimu su savo tėveliais ir labai norėčiau, kad mano ir Linos ryšys su sūnumi ir Linos dukra Amelija irgi būtų toks pats šiltas. Žmones vertinu ne pagal profesinę prizmę – geras ar blogas žaidėjas ar kažkoks specialistas. Ne visiems pasiseka pasiekti aukštumų profesinėje srityje, bet visi gali būti geri žmonės. O šiaip svarbiausia, kad žmogutis mokėtų džiaugtis gyvenimu, vertintų kiekvieną gražią akimirką, būtų empatiškas ir pagarbus kitiems. Iš vaikų tikrai galime daug išmokti, juk jiems kiekviena diena, kiekvienas išmoktas dalykas ar paragautas naujas patiekalas yra begalinis džiaugsmas, kuriuo galime ir turime džiaugtis ir mes.
Tai gal su Lina suplanavote keturis vaikus kaip Arvydas ir Ingrida Saboniai, kad gyvenimas būtų dar gražesnis?
[Juokiasi, aut. pastaba.] Nors mano didžiausias šiandienos hobis yra Jonas, vaiko priežiūra vis tiek daugiau guli ant Linos pečių, ir ji tikrai puikiai tvarkosi, esu jai labai dėkingas, nes žinau, kiek tai reikalauja dėmesio, pastangų ir atsidavimo, Šiuo metu, kuomet nežinai kuriame pasaulio krašte gyvensi už kelių mėnesių, labiau orientuojamės į kokybę, o ne kiekybę [juokiasi, aut. pastaba.]. Pats augau su vyresniu broliu ir dar vyresne sese, tad žinau, kaip smagu juos turėti. Noro ir planų gali būti daug, bet dažnai būna taip, kad žmogus planuoja, o kažkas iš aukščiau – juokiasi. Tad gyvenimas pamokė, kad dažnai reikia mažiau kalbėti, o daugiau mėgautis dabartiniu momentu.