VU Istorijos fakulteto dėstytoja, prof. dr. Jurgita Verbickienė teigia, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais dabartinės Lukiškių aikštės teritorija buvo laikoma priemiesčiu.
„Čia virė visiškai kitoks gyvenimas, nei įprastai. Aikštėje stovėjo lentpjūvės, buvo įsikūręs uostas, o totoriai raugino odas, skleidusias didžiulį dvoką. Kiti miestiečiai aikštėje augino salotų daržus“, – apie kardinaliai kitokią Lukiškių aikštę pasakoja prof. dr. J. Verbickienė.
Pasakodama apie paskirtį keičiančius objektus, istorikė užsiminė apie šv. Jurgio bažnyčią ir šalia esantį vienuolyną, kuriuose sovietmečiu veikė Knygų rūmai. „Rūmų paskirtis buvo gana savita – čia buvo vežamos knygos, kurių negalėjo priglausti įprastos bibliotekos. Tai – įvairaus religinio turinio knygos iš įvairių bažnyčių, vienuolynų, dvarų ir t.t. Čia taip pat patekdavo knygos iš Vilniaus geto, tačiau žydų literatūra ilgai neužsistovėdavo – ją planuodavo sunaikinti kaip makulatūrą“, – pasakoja ji.
XIX a. Subačiaus gatvėje buvo pastatyti „pigieji butai“. Tai – du dideli daugiabučiai, skirti nepasiturinčioms žydų šeimoms. „1943-iaisiais likvidavus Vilniaus getą, dalis kalinių buvo perkelti į šiuos pastatus. Čia buvo įkurta atskira žydų koncentracijos ir darbo stovykla, kurioje kalėjo apie 2500 žmonių – dauguma jų žuvo kieme tarp abiejų pastatų“, – apie tamsųjį sostinės laikotarpį pasakoja J. Verbickienė.