Ryškiai alyvine spalva žydintį belapį krūmelį kitu metų laiku vargu ar kas pastebėtų. Tačiau jis pražįsta ankstyvą pavasarį, o jei žiemos pabaiga pasitaiko šilta, tai kartais ir vasario mėnesį, kai kiti augalai dar nerodo gyvybės ženklų. Smulkūs žalčialunkio žiedeliai matomi iš tolo, bet grožėtis pavasariu į gamtą išsiruošusiems smalsuoliams gamtininkai primygtinai pataria jokiu būdu jų neskinti, nesinešti namo ir netgi neliesti rankomis.
Grožėtis iš tolo žalčialunkiu reikėtų todėl, kad visos jo dalys yra nuodingos. Nuo parsineštos į namus žalčialunkio šakelės žiedadulkės gali sukelti kvėpavimo takų ir akių uždegimą. Bet nuodingiausios yra žalčialunlio uogos – vos kelias įdėjus į burną arba pakramčius žievės siaubingai ištinsta lūpos, smarkiai sudirginama burnos gleivinė, ant liežuvio gali atsirasti pūslių ar net iškristi dantys. Vos 10 uogų gali būti mirtina dozė suaugusiam žmogui, o vaikų nepavyksta išgelbėti ir nuo kelių.
3,5 kilometro ilgio pažintiniame Veisiejų regioninio parko take per Petroškų mišką ir Ringovės botaninį zoologinį draustinį kovo viduryje jau dažniausiai mėlynuodavo žibuoklės, tačiau šiemet jos dar neprasiskleidė.