Globojame paauglę mergaitę trejus metus (prieš ją gyveno mūsų šeimoje beveik ketverius metus neįgali mergina iš globos namų), todėl manau, kad patirties globoje šiokios tokios turime. Dabar galime palyginti skirtumus ir panašumus gyvenant mūsų šeimoje sveikai, protingai mergaitei su mergina, turinčia vidutinę proto negalią. Mūsų ankstesnė globotinė šiuo metu gyvena savarankiškuose gyvenimo namuose, dirba ir yra pakankamai savarankiška. Labai ja džiaugiamės, yra palaikomi nuolatiniai ryšiai, ji mus myli ir mes ją mylime.
Šiuo metu gyvename su paaugle, kurios elgesys kelia nemažai susirūpinimo. Norisi patarti būsimiems globėjams, galvojantiems globoti svetimus (ne giminių) vaikus.
Pirma, jeigu įmanoma, tai reikia paimti globoti į šeimą kuo mažesnį vaikelį – taip bus lengviau jį auklėti, nes sutrikimai (prisirišimo, emocinis, elgesio ir pan.) bus mažesni. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau jis pažeistas.
Antra, visada reikia žinoti, kad tas vaikelis turi šeimą, kuri jį gali lydėti visą laiką globoje ir su kuria teks kažkaip bendrauti. Pasiseka tiems globėjams, kurių vaikų artimųjų nėra arba jie nesikiša ir netrukdo globoti.
Trečia, niekada negalvoti, kad globojamas vaikas yra mano ir aš globoju tik iš gailesčio („vargšas vaikelis...“), turi globoti su mintimi, kad vaikui reikia pagalbos, meilės, kad reikės jį mokyti elementarių gyvenimo tiesų, tinkamo elgesio, įvairių socialinių įgūdžių ir pan. Vaiko nereikia gailėti, jam reikia padėti išmokti tinkamai gyventi.
Ketvirta, globojamas vaikas į šeimą atneša nemažai džiaugsmo, tačiau lygiai tiek pat ir nusivylimo, nuoskaudų. Turi suprasti, kad gali būti labai sunkių situacijų, kada kils tau ranka paimti popieriaus lapą ir parašyti, kad nebegaliu globoti, tačiau globosi toliau...
Penkta, iškilus problemoms, niekada neužsidaryti savyje, savo šeimoje – būtina kreiptis į specialistus iš karto, tik pajutus pirmuosius sunkumus. Kai kreipiesi jau krizinėje situacijoje, pagalba gali būti neveiksminga, skausminga visiems.
Šešta, globojant nelaukti dėkingumo iš vaiko („matai, kiek aš jam padariau gero, o jis...“), tas dėkingumas gali ateiti kada nors vėliau, arba iš viso gali jo ir nebūti. Tokiu atveju reikia galvoti filosofiškai – gerumo akmenėlis yra įdėtas į mano gerų darbų maišelį ir to pakanka.
Šiuo metu mūsų šeimoje sudėtinga situacija, kada norisi paimti popieriaus lapą ir parašyti „daugiau nebegalime, esame įskaudinti, nusivylę, pikti...“. Tačiau vakar buvome kartu su globotine kine, kavinėje, taisėme pašlijusius santykius. Sunku, nėra lengva, o ir kaip viskas toliau tęsis, matysime. Šiuo metu galvojame, kad globa – tai mūsų darbas namuose, kurio uždaviniai yra toliau mokyti mūsų globojamą mergaitę gyvenimo išminties, klystant, puolant ir vėl keliantis.
Linkiu stiprybės būsimiems globėjams ir šūkis, kad „Lietuva be vaikų globos namų“ nebūtų tik šūkis, o realybė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mama ar tėtis – žmonės, į kuriuos gali kreiptis, kad ir kas benutiktų. Deja, ne visi turi laimę surinkę devynių skaičių kombinaciją pasidžiaugti jų parama – kartais žmonės, kurie turėtų būti artimiausi pasaulyje, tokių skambučių nelaukia arba ragelio pakelti jau nebegali... Ir jų vaikams tenka gyventi be tėvų.
Laukiame Jūsų pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“, mintimis taip pat galite pasidalinti spausdami ant pilko mygtuko čia iki birželio 5 d. 10 istorijų autorių padovanosime 12 numerių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą.
Skaičius ant paveikslėlio rodo, kiek žinučių žmonės atsiuntė bei kiek dienų liko iki konkurso pabaigos: