Lietuvoje turėję mylimus darbus nutarė viską keisti
„Delfi“ konkurse „Metų emigrantas“ tarp nominantų galima išvysti Elenos ir Skirmanto Valiulių porą. Šeima jau keletą metų gyvena ir dirba Norvegijoje. Pradžia čia buvo labai sunki, bet šiandien šeima džiaugiasi – pavyko sukurti tai, kuo gali didžiuotis.
„Į Norvegiją atvykau 2017-ais. Iki tol, būdamas statybų inžinierius, dirbau statybų sektoriuje Lietuvoje. Pradžioje buvo sunku – slidinėdamas patyriau traumą, tad darbus teko atidėti ir grįžti į Lietuvą. Vis dėlto, po trijų mėnesių vėl atvykau į Norvegiją, ėmiau dirbi, mokytis kalbos. Taip ir gyvenau čia pusantrų metų vienas, tik nuotolinis bendravimas su šeima. Buvo labai sunku. Viskas ėmė kardinaliai keistis, kai mano žmona nusprendė kraustytis čia“, – apie savo gyvenimo svetur pradžią pasakoja Skirmantas.
Elena Valiulienė Lietuvoje irgi turėjo mylimą darbą – dirbo muzikos mokytoja eksperte vienoje Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų, LMTA lektore, vaikų choro ir folkloro ansamblio vadove: „Organizavau festivalius, renginius, vedžiau seminarus, buvau Vilniaus miesto muzikos mokytojų metodinio būrelio narė, tačiau daugelis man pritars: dauguma išvardytos veiklos Lietuvoje yra neapmokama, tai – tavo laisvo laiko rezultatas, kuris formaliai įvardytas ir apmokamas, bet tas užmokestis menkas“, – kalba moteris.
Priimti sprendimą palikti Lietuvą Elenai buvo itin sunku – moteris nemokėjo kalbos, Lietuvoje liko dukra ir kiti artimieji, galiausiai – Elena sako niekada iki tol nedirbusi fizinio darbo, o tam, kad galėtų ir svetur dirbti pagal savo specialybę, kalba buvo būtina.
„Vakarai tapo ašarų, pokalbių su artimaisiais, dukra ir liūdesio laiku. Ne vienas emigrantas patiria panašius sunkumus ir susiduria su situacija, kuomet siunti darbdaviams ir įmonėms 30-40 gyvenimo aprašymų per mėnesį ir negauni jokio atsakymo. Sukosi tik viena mintis galvoje – jeigu ir toliau taip jausiuosi, grįžtu į Lietuvą“, – apie sunkius išgyvenimus prisimena moteris. Visgi, kaip iš giedro dangaus Eleną pasiekė pasiūlymas prisijungti prie Oslo lituanistinės mokyklos „Gintaras“ kolektyvo. Poros gyvenimas ėmė keistis.
Atsimena pirmąją repeticiją: verkė visi susirinkusieji
2019-ais, išėjusi iš pirmo darbo, Elena nusprendė lankyti norvegų kalbos kursus ir siekti savo tikslo – svečioje šalyje dirbti tai, ką gerai išmano ir moka. Tuo pačiu metu gimė ir Oslo lietuvių folkloro ansamblio idėja.
„Taip norėjome būti arčiau Lietuvos su bendraminčiais. 2019 metų vasaros idėjos tapo realiu rezultatu ir užpildė mūsų lietuviško ilgesio trūkumą. Tų pačių metų rugsėjį pasidalinome mintimis apie kuriamą ansamblį Oslo lietuvių Facebook puslapiuose“,– apie jau ne vieną tarptautinį konkursą skaičiuojančio ansamblio pradžią prisimena Elena.
Skirmantas užsimena apie pirmąsias ansamblio repeticijas: „Repetavome du kartus per mėnesį. Sunku apibūdinti tą jausmą, kai žmonės ateina tiesiog pabūti tarp savų lietuvių. Daugeliui kaupdavosi ašaros, labai stiprios emocijos. Buvo labai jautru matyti susirinkusių žmonių buvimo kartu išgyvenimus dainuojant ir šokant.“
Ansamblio pavadinimas „Gabija“ – ne atsitiktinis. „Juk Gabija – tai lietuviškos ugnies simbolis. Jis labai glaudžiai siejasi su tuo, ką darome. Skleidžiame ir nešame lietuvišką šviesą, tradicijas, kultūrą per norvegišką žemę. Tuo pačiu garsiname Lietuvos vardą ir šildome kiekvieno širdį, kuri prie mūsų prisiglaudžia. Galime garsiai visiems sakyti: Mes esame“, – su pasididžiavimu kalba šeima.
Pirmoje repeticijoje, sako Elena, verkė visi susirinkusieji: „Tas jausmas, kuris yra pripildytas ilgesio Lietuvai, Tėvynei, neapibūdinamas jokiais žodžiais. Tai reikia patirti ir išgyventi.“
Prieš du metus gimusi idėja Lietuvą garsina ne tik Europoje
OLFA „Gabija“ jau skaičiuoja ne vieną tarptautinį projektą: Baltijos šalių vasaros šventė, projektas „Mes pasaulio lietuviai“, „Dainuoju Lietuvai“, projektas „Tegu skamba dainos po šalis plačiausiais...“ ir kiti, kuriuose dalyvauja įvairių Europos šalių ir Amerikos atstovai.
„Visi šie renginiai buria ne tik kitų šalių žmones ir kviečia gerbti savo tradicijas, papročius, kalbą, bet buria visame pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius vienam tikslui – lietuviško identiteto išsaugojimui“, – pasakoja ansamblio įkūrėjai. Ansamblis turėjo atstovauti Lietuvai ir viename didžiausių pasaulio tautų renginių „Words“, tačiau dėl pandemijos renginį teko atidėti.
Žmonių, prisidėjusių prie kilnaus tikslo ansamblio veikla garsinti Lietuvą, sako Elena, yra dešimtys. Net išsibarstę po pasaulį tautiečiai galvoja apie gimtinę. Šeima sako susilaukianti ir norvegų susidomėjimo: „Norvegai žavisi, matydami mus su tautiniais kostiumais, visiems įdomu paklausti, kas mes, iš kur mes. Deja, ir Norvegijoje daug žmonių Lietuvos nežino, kartais vis dar ją sieja su Rusija, bet nenuilstame priminti, kas mes ir iš kur.“
Iš kur tiek jėgų, po darbo repetuoti, keliauti, garsinti savo gimtinės vardą ir puoselėti lietuvišką identitetą? Skirmantas ir Elena vienbalsiai sako – tai yra jiems dar vaikystėje įskiepyta vertybė: „O kas puoselės jei nei mes? Mes, lietuviai, patys turim saugoti savo papročius, istoriją, kultūrą, kur begyventume. Tikrai pikta, matant skambius lozungus. Daugelis kitų mažų bendruomenių svetimose šalyse stengiasi kaip išgalėdami savo resursais saugoti tautiškumą, suburti žmones bendram tikslui puoselėti lietuvybę.“
Lietuviai svetur: santūrūs, dažnai baiminasi atskleisti savo šaknis
Norvegai, anot pašnekovų, yra konservatyvūs žmonės, tačiau pamatę ar išgirdę ansamblį, į veiklą reaguoja tolerantiškai, o kartais – ir labai jautriai. Šeima atsimena jaudinančią akimirką: „Kai neturėjome, kur repetuoti, vasarą rinkomės namo, kurio dalį nuomojame, kieme. Šokome šokius, dainavome dainas. Žinoma, prieš tai pasiklausėme šeimininkų, ar galime tai daryti. Šeimininkai norvegai braukė ašarą, matydami mūsų užsidegimą.“
Patys Norvegijos lietuviai, sako Skirmantas, – dažnai itin santūrūs. Kai kurie, ilgiau gyvenantys ir pramokę norvegų kalbą, nedrįsta net lietuviškai kalbėti ar bent jau prieiti ir pakalbinti. „Dauguma gal ir norėtų susibūrimų, bet dažnai, pasako: ką žmonės pagalvos ar pasakys? Baisu, kad kartais kitų nuomonė apie asmenį ir save yra svarbesnė nei pats žmogus“, - teigė Skirmantas.
Vis dėlto, palaikyti emigrantų tarpusavio ryšį, kalbą lietuvių porai yra labai svarbu. „Gera žinoti, kad tu esi ne vienas. Su tavimi, už tavęs, šalia tavęs gyvena tokie patys, kaip tu. Nei vienam nebuvo lengva atvykti, visi išgyveno skirtingus adaptacijos periodus. Mes laimingi, nes turime Oslo lietuvių folkloro ansamblį „Gabija“. Tai – mūsų vaikas, kuriuo rūpinamės, eidami į priekį Norvegiška žeme ir neleisdami suabejoti nė vienam iš mūsų tikrumu to, ką ir dėl ko darome“, - teigė Skirmantas.
Už šią porą galite balsuoti čia.
