Panevėžys pagrįstai gali didžiuotis dviračių sostinės vardu
Šio privataus muziejaus įkūrėjas Gintaris Audickas su žmona Aušrine kuklinasi, kad iki tikro muziejaus statuso dar reikia ūgtelėti. Tačiau kad ir kaip pavadintum – muziejumi ar kolekcija – Audickų surinkti eksponatai privers iš nuostabos aikčioti net ir tuos, kurie net nebepamena, kada ant dviračio sėdosi paskutinį kartą, o dažną nukels į vaikystės prisiminimus.
Svetingas šio muziejaus šeimininkas senus dviračius, paspirtukus, triratukus, jų detales, statulėles ir visa tai, kas susiję su dviratėmis transporto priemonėmis, kaupė kone du dešimtmečius.
Kai nebeliko kur juos sandėliuoti, sumanė įkurti vietą, į kurią galėtų užsukti visi norintys apžiūrėti unikalią kolekciją. Dar dvigubai tiek įdomių eksponatų laukia savo eilės sandėliuose. „Renku viską, kas su ratais, bet be variklio. Eksponatų yra gerokai daugiau, bet didesnių patalpų neturiu“, – skėsteli rankomis G. Audickas.
Prie dviračių pastūmėjo trauma
Gintaris svarsto, kad tikriausiai pats gyvenimas jį atvedė prie dviračių. Jaunystėje dėl patirtos traumos atšokus akies tinklainei, nebeliko nieko kito, kaip tik įsidarbinti Panevėžio aklųjų kombinate. Aktyviai sportavusiam vyrui buvo patikėtos sporto metodininko pareigos.
G. Audickas susidomėjo tandemais – dviviečiais dviračiais. Nors Lietuvoje tokie dviračiai nėra populiarūs, tačiau tai prieinamiausia neregiams ir silpnaregiams dviratė transporto priemonė. Priekyje sėdi geriau matantis žmogus, kuris atsakingas už dviračio valdymą, o jam už nugaros sėdintysis padeda minti pedalus. Abiem dviratininkams prisitaikius prie važiavimo ritmo, tokios kelionės – vienas malonumas.
Ir pats G. Audickas yra dalyvavęs ne vienose neįgalių žmonių tandemų varžybose, dėl šio sporto išmaišęs gražiausius tuometės Sovietų Sąjungos kampelius. Kadangi daugelis tandemų būdavo sumeistraujami iš dviejų dviračių, neretai sugesdavo netikėčiausiose vietose, net ir per varžybas, kai kiekviena sekundė svarbi.
Tad teko Gintariui pačiam mokytis dviračių taisymo subtilybių. Panevėžietis kuklinasi, kad buvęs tik sporto metodininkas, padėjęs regėjimo negalią turintiesiems pamilti sportą, tačiau būtent jis tapo pirmuoju panevėžietės parolimpinės bėgikės, 2000-aisiais Sidnėjuje pasiekusios naują pasaulio rekordą, Sigitos Markevičienės treneriu.
„Ką išmoksti, gyvenime visuomet praverčia. Mačiau, kad sporto metodininko pareigybės gali nebelikti, taip ir atsitiko. Kad nelikčiau be pragyvenimo šaltinio, sumaniau pradėti taisyti dviračius“, – pasakojo G. Audickas.
Ekstremalusis voras
Klientų Gintariui niekuomet netrūko – apie nagingą meistrą kalbos sklinda iš lūpų į lūpas. Tiesa, šis darbas labiau sezoninis – nors sakoma, kad roges reikia ruošti vasarą, o ratus žiemą, šaltuoju metu retas kuris pageidauja tvarkyti dviratį. Tad tuščią laiką panevėžietis nusprendė išnaudoti prasmingiau – ėmė rinkti senus dviračius, paspirtukus, dviračių ženkliukus, jų žibintus, skulptūrėles ir visa kita, kas susiję su dviratėmis transporto priemonėmis. Kolekcionavimas jį lydėjęs nuo pat vaikystės – anksčiau yra rinkęs pašto ženklus. „Juk žmogui reikia ne vien duonos“, – šypsosi G. Audickas.
Jaukiame Audickų Dviračių muziejuje eksponatai vienas už kitą įdomesni. Be to, visos čia esančios transporto priemonės važiuojančios, nors kai kurios skaičiuoja ne vieną šimtmetį – pats dviračių meistras jas restauravo. Šis darbas reikalauja nemažos kantrybės – kai kurie eksponatai į G. Audicko rankas pateko sulaužyti, aprūdiję, kai kada net supjaustyti gabalais. „Visos transporto priemonės važiuoja, bet ne su visomis jūs norėtumėte važiuoti“, – intriguoja muziejaus įkūrėjas, kviesdamas apžiūrėti pačius seniausius eksponatus.
Ir išties voru pavadintas dviratis, pagamintas Vokietijoje maždaug XIX a. antroje pusėje, visai nevilioja ant jo sėstis, mat vien priekinis ratas yra didesnis už žmogų. „To meto žmonės manė, kad kuo didesnis ratas, tuo didesnius atstumus bus galima įveikti tokiu dviračiu. Tik bėda, kad šis dviratis galėjo apvirsti net ant menkiausio nelygumo, o dviratininkas rimtai susižaloti“, – pasakojo dviračių meistro žmona Aušrinė. Tiesa, anot Gintario, ir dabar Čekijoje, Vokietijoje bei kitose šalyse rengiamos tokių dviračių varžybos.
Kaulų kratytojai
Kad ir kokie nesaugūs atrodė vadinamieji vorai, jie buvo patogesni už pirmuosius dviračius – kaulakračius. Tokių kaulakračių yra ir Audickų muziejuje. Suaugusiam žmogui skirta transporto priemonė sveria apie keturiasdešimt kilogramų, mat jos karkasas paprastai iš kaldinto metalo, o ratai mediniai, tiesa, vėliau ir ratus pradėta dengti metalu. Vienas iš muziejuje esančių kaulakračių turi net gamyklinį numerį.
„To meto gatvelės buvo grįstos akmenimis, tad be padangų riedantys dviračiai nemenkai kratė, gal todėl ir praminti kaulakračiais. Kiek vėliau sugalvota ratus padengti guma, tad kratymas kiek sumažėjo“, – pasakojo svetingi muziejaus įkūrėjai.
Vienas įdomesnių dviračių – kardaninis, neturintis dviračiams įprastos grandinės. O dar vieną eksponatą kolekcininkui pavyko gauti su visais dokumentais. Vilniuje gyvenantis 1930-aisiais gimęs vyras ne tik išsaugojo savo devintojo gimtadienio proga gautą dviratį, bet ir visus dokumentus, įrodančius jo pagaminimo ir dovanojimo istoriją. Už šį dviratį jo tėvai suploję 150 zlotų – tuo metu už šią sumą buvo galima įsigyti dvi karves.
Mainais už šią jau beveik antikvarinę transporto priemonę G. Audickui teko atiduoti naują kitą dviratį. Tarp įdomesnių eksponatų – ir „keptas“ dviratis. Jo padangos tokios, lyg būtų iškeptos – nuo karščio praktiškai išsilydžiusios. Panevėžiečiui niekaip nepavykus rasti tokių padangų, pabandė jas „atšildyti“ – jo paties nuostabai, padangos atgavo pirminę išvaizdą.
Vežiojo sužeistuosius kare
Muziejaus kolekcijoje nemažai dviračių, kuriuos naudojo įvairių profesijų darbuotojai: paštininkai, kariškiai, ugniagesiai gelbėtojai. Ugniagesių dviratis iš tolo traukia akį savo raudonumu. O įdomumas tas, kad juo į iškvietimus vykdavo Panevėžio ugniagesiai gelbėtojai. Tokį eksponatą muziejui padovanojo dabar jau buvęs ugniagesys gelbėtojas. Dabar atrodo sunkiai suvokiama, kaip ugniagesiai į iškvietimus gali važinėti dviračiais, bet, pasak G. Audicko, tai net ir labai logiška.
„Tuo metu miestų senamiesčiai buvo labai užstatyti – namelis prie namelio ir ne visur mašina buvo galima privažiuoti. O dviračiu viskas pasiekiama“, – pasakojo Gintaris.
Kolekcininkui pavyko gauti net ir cirko dviratį, pagamintą specialiai juo važinėjusiam akrobatui. Pasak dviračių meistro, iš viso buvo net keturi cirko dviračiai ir visi skirtingi. Panevėžietis įsigijo net du – vienas dar laukia savo eilės sandėlyje. Muziejuje galima apžiūrėti, kokiu krovininiu transportu važinėdavo paštininkai.
„Dabar visi kažkodėl svorius tampo ant kupros, o tuomet žmogus buvo sumanesnis – ant dviračio pritvirtindavo rėmą, kuriame galima susikrauti įvairių nešulių“, – kalbėjo kolekcininkas. Įspūdingai atrodo ir neįgaliesiems skirtas vežimėlis-dviratis, į priekį varomas dviem vairalazdėmis, pagamintas 1935 m. Skelbimą apie jo pardavimą Gintaris aptiko internete. Tiesa, 5 tūkst. latų kaina išgąsdino kolekcininką, tačiau susisiekus su pardavėju paaiškėjo, kad įsivėlusi klaida.
Tad panevėžietis nieko nelaukęs išskubėjo į Latviją, mat visai šalia, Saulkrastėje, taip pat yra Dviračių muziejus, kuris mielai būtų priglaudęs tokį eksponatą. Manoma, kad senos ligoninės rūsyje ilgą laiką prastovėjęs, todėl išlikęs puikios būklės neįgaliųjų vežimėlis buvo naudojamas vežioti sužeistiesiems per karą.
Lobynai blusų turguose
Nedidelio muziejaus viena salė skirta tik vaikiškam transportui. Daugeliui tikriausiai ne tik puikiai žinomi, bet ir išbandyti vardai – „školnikai“, „ereliukai“, „kregždutės“. O kur dar įvairūs paspirtukai, triratukai, pasispiriamos mašinytės, šiuolaikinius pusiausvyros dviratukus menantys jų analogai. Tačiau labiausiai akį traukia įspūdingi triratukai-arkliukai, kuriuos tikriausiai galėjo turėti tik turtingųjų atžalos.
Paklausus, kaip pavyko rasti taip gerai išsilaikiusių vaikiškų transporto priemonių, kolekcininkas tik nusišypso – kai kurias teko sulipdyti iš detalių. „Daugelis šių eksponatų buvo apipaišyti, sudaužyti, be kai kurių detalių, bet pavyko restauruoti. Vieną paspirtuką gavau jau supjaustytą net į tris dalis. Dažnai žmonės nepagalvoja, kokius lobius turi namuose, ir taip lengvai atsikrato kaip senienomis“, – konstatuoja G. Audickas.
Daugelis eksponatų Dviračių muziejų pasiekia iš sendaikčių turgų. Anot panevėžiečio, Lietuvoje kolekcininkų, kurie rinktų dviračius ar jų dalis, beveik nėra, tad didžiausių lobių jiedu su žmona ieško vadinamuosiuose blusų turguose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Kartais pavyksta eksponatais pasimainyti su kolekcininkais iš užsienio. Muziejaus lentynose vietą rado ir dviračių ženkliukai, numeriai, lempos.
Dabar sunku įsivaizduoti, bet pirmosios dviračių lempos buvo žibalinės, o kiek vėliau – karbidinės, tad ne taip retai jos tiesiog sprogdavo su didžiuliu triukšmu. Audickų muziejuje eksponuojamos lempos skaičiuoja 120–150 metų. Čia pat – ir senųjų dviračių pompos, skambučiai, daugybė dviratininkų medalių, ženklelių, taurių, senos fotografijos ir pašto ženklai. Gana daug ir dviračių modeliukų ar skulptūrėlių, kai kurie jų stebina savo gamybos būdais – pagaminti iš armatūros, gėrimų skardinių ar kitų medžiagų.
„Sandėliuose – dar dvigubai tiek eksponatų, laukiančių savo eilės. Trūksta patalpų jiems eksponuoti. Bet tikiu, kad galime surinkti visą įdomią dviračių istoriją“, – sako svetingas Dviračių muziejaus įkūrėjas.
