Tai yra ištrauka iš Arvydo Stašaičio knygos „Kaip kūrėme kapitalizmą. Tikra Lietuvos verslininko 1980–2000 m. istorija“, kurią parengė Darius Pocevičius, išleido leidykla „Kitos knygos“.
Apie pokario laikus senelis daug nepasakojo. Vargo Sibire, ir tiek. Turbūt skaudu būdavo prisiminti. Keista, tačiau beveik tiek pat mažai jis kalbėdavo ir apie tarpukarį, kurį tada vadindavo smetonmečiu. O dar dažniau sakydavo – „prie Smetonos“. Užsimindavo tik apie bekonus – pusmetines kiaules, kurias augindavo ūkininkai ir gabendavo į Angliją. Sakydavo, tuos paršus būdavo labai sunku užauginti, kad tiktų eksportui. Jie turėdavo būti nei per daug stori, nei per daug ploni, net į ausis kontrolieriai žiūrėdavo. O jei tikdavo, tada ūkininkai gaudavo daug pinigų – ne tik iš pirkėjų, bet ir iš valstybės: veislinės kiaulės buvo dotuojamos.
Prabilęs apie smetonmetį, turiu pasakyti, kad istorija, kaip ir kitais humanitariniais mokslais, mažai domėjausi ir mokykloje, ir institute, ir sportuodamas, ir pradėjęs verslauti. Buvau labiau techninio sukirpimo žmogus. Susidomėti verslo filosofija privertė pats gyvenimas. Susimąsčiau, ko mes, verslininkai, siekiame? Kur einame? Kokia verslo esmė ir prasmė?