Kinijos ekonomikai gresia krachas: dėl kadaise taikytos vieno vaiko politikos praras ekonominį lankstumą

Po vadinamo „Ping-Pong diplomatijos“ etapo, kuomet Henry Kissingeris ir Richardas Nixonas 1972 m. atvėrė Kinijai duris į pasaulinę rinkos ekonomiką, o Kinija mainais pasiūlė masinę ir labai pigią darbo jėgą, ši šalis sparčiai kopė geresnio gyvenimo link. 2010 m. BVP vienam gyventojui Kinijoje, atsižvelgiant į nuolatinę infliaciją, buvo 17 kartų didesnis, nei 1980 m. Tačiau net ir tokia ekonominė milžinė turi savo galimybių ribas.

Žurnalo „The Atlantic“ žurnalistas Michaelas Schumanas rašo, kad Kinijos ekonominis stebuklas nebuvo jau toks stebuklingas. Didžiulis šalies ekonominis šuolis per pastaruosius 40 metų įvyko dėl pagrindinių ekonominių principų triumfo. Kinija išnaudojo savo žmogiškųjų išteklių potencialą, o, kuomet valstybė rinkoje užleido vietą verslui, suklestėjo privačios įmonės ir prekyba, augo prekių ir paslaugų pasiūla, todėl išaugo ir žmonių pajamos. Tačiau pastaraisiais metais Kinijos ekonomikos augimas sulėtėjo, o gyventojų skaičius šalyje taip pat augo lėčiausiai per pastaruosius dešimtmečius.