Viena geriausiai pavasario nuotaiką Vokietijoje išreiškiančių dainų – tai ketvirtojo dešimtmečio hitas „Veronika, atėjo pavasaris“: „Merginos dainuoja tra‑lia‑lia, visas pasaulis lyg užburtas. Veronika, dygsta smidrai!“ Balandis Vokietijoje vadinamas Spargelzeit – „smidrų metu“. Šiuo laikotarpiu autentikos ieškotojai skuba į ūkius pirkti šviežiausių smidrų (kurie nuo žalios vasarinės veislės skiriasi balta spalva) ir patiekia juos su pjaustytu kumpiu ir „olandišku“ padažu arba duonos trupiniais ir sviestu. Tačiau šiais metais didelė dalis derliaus supus laukuose. Norint apsisaugoti nuo Covid‑19 pandemijos uždarytos sienos, tad paprastai iš Rytų Europos atvystantys žemės ūkio darbininkai liks namie.
Paprastai nuimti smidrų derlių Vokietijos ūkiuose pasamdoma maždaug 30 000 sezoninių darbininkų – vien į Brandenburgo valstiją atvyksta 5 000. Tačiau kol kas į Brandenburgą jų atvyko perpus mažiau. Vokietijos siena atidaryta tik svarbiausiuose sektoriuose dirbantiems lenkams, tačiau žemės ūkio darbininkai keliauti nesiryžta, nes jų vyriausybė teigia, kad grįžusiems reikės 14 dienų praleisti izoliacijoje. Kovo pabaigoje vilties netekę smidrų augintojai sumokėjo už privatų lėktuvą, kuriuo į šalį atskrido 190 rumunų. Tačiau jie vos suspėjo: kovo 25 d. Vokietija uždraudė atvykti darbininkams iš Šengeno zonai nepriklausančių šalių.
Tačiau smidrai – tik ledkalnio viršūnė palyginus su tuo, kas laukia Europos ūkininkų. Vokietijai šiais metais reikės beveik 300 000 sezoninių darbininkų. Prancūzijoje, kur artėja braškių sezonas, per kitus tris mėnesius reikės 200 000 darbininkų – nuo trečdalio iki dviejų trečdalių šių darbininkų paprastai atvyksta iš užsienio. Daugiausiai žemės ūkio produkcijos eksportuojama iš Nyderlandų, tačiau didžioji dalis šalies šiltnamiuose pomidorus ir agurkus skinančių darbininkų atkeliauja iš Rytų Europos, o šiais metais daugelis jų atvykti neketina.
Kai kurias pramonės šakas galima sustabdyti, bet žemės ūkio – ne. Kovo 30 d. Europos Komisija paskelbė principus, kuriais užtikrinama, kad svarbiausių sektorių darbuotojai, tarp jų ir sezoniniai ūkių darbininkai, sienas kirsti galės. Tačiau į Vakarų Europą traukiantys bulgarai ir rumunai paprastai keliauja per Vengriją, o ši sieną su Rumunija uždarė dar kovo viduryje (vėliau ji buvo atidaryta, bet tik krovinių pervežimui ir netoli sienos gyvenantiems ir į darbą važinėjantiems vietos gyventojams). Be to, net kai sienos atviros, daugelis darbininkų dirbti nevažiuoja, nes bijo užsienyje užsikrėsti Covid‑19 arba grįžę būti priverstinai izoliuoti.
Tačiau likus namie laukia sunkumai. Bulgarė Nitfie Salimova planavo gegužės mėnesį važiuoti rinkti uogų į Belgiją, kur praeitais metais kasdien uždirbdavo po 150 eurų. Tai –beveik pusė Bulgarijos minimalaus atlyginimo. Už uždirbtus pinigus ji nupirko dukroms išmaniuosius telefonus ir atostogavo prie Juodosios jūros. Tačiau kasmet į Vokietiją, Austriją ir Jungtinę Karalystę 500 darbininkų išsiunčiančios Bulgarijos agentūros vadovas teigia, kad dabar išvažiuoti nenori niekas. Atvirkščiai – daugybė darbininkų grįžta.
Lenkijoje problemų kyla ne tik dėl to, kad dalis gyventojų praras darbus Vokietijoje, bet ir dėl to, kad trūks Lenkijos ūkiuose dirbančių ukrainiečių. Sedlcėse grybus auginantis Jakubas Sztandera dirbti reguliuojamo klimato patalpose kasmet pasikviečia apie 200 darbuotojų, o 90 proc. jų – ukrainiečiai. Kovo 14 d. Lenkijai uždarius sienas, ukrainiečiai suskubo išvykti, tad dabar J. Sztandera nežino, kuo juos pakeisti. Skaičiuojama, kad prieš įvedant apribojimus Lenkijoje dirbo iki 1,3 mln. ukrainiečių. Valstybės ūkininkų sąjungos pirmininkas teigia, kad be jų maisto tiekimo grandinei kils pavojus.
Kai kurios valstybės tikisi žalą sumažinti leisdamos jau atvykusiems darbininkams pasilikti ilgiau. Belgijoje užsieniečiams ūkių darbininkams pratęsti darbo leidimai, o Vokietijoje pailgintas laikotarpis, kuriuo jie gali dirbti nemokėdami vietos socialinio draudimo mokesčių. Nyderlanduose smarkiai smukus gėlių paklausai tulpių skinti atvykusiems darbininkams beveik neliko darbo, tad kai kurie iš jų patraukė į daržovių ūkius.
Kitas sprendimas – pakviesti dirbti dėl karantino darbo netekusius vietos gyventojus. Viename darbus ūkiuose siūlančiame Vokietijos tinklalapyje jau per pirmąją dieną rasti tūkstančiai darbuotojų. Prancūzijos žemės ūkio organizacija FNSEA teigia, kad naujas darbus siūlantis tinklalapis jau turi 150 000 prenumeratorių. Nyderlanduose sukurtame darbus siūlančiame tinklalapyje, pavadiname „Padėkite mums nurinkti derlių“ pateikiama 2 500 pasiūlymų. Tačiau kiek darbininkų iš tikrųjų rasta, neaišku.
Europos ūkininkai pirmą kartą į ūkį patekusiais darbininkais nepasikliauja. Nyderlanduose smidrus auginantis Edwinas Veenhoeve teigia, kad per pastaruosius 40 metų prašymus dirbti jo šeimos ūkyje nuimant derlių buvo pateikę ne daugiau kaip 10 olandų. Tačiau vien per šį mėnesį iš olandų jis sulaukė net 30 prašymų. Vis dėlto palyginus su patyrusiais lenkais, rumunais ir bulgarais, jie – ne patys geriausi darbininkai, priduria jis: „Olandai pripratę dirbti nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo devynių iki penkių. Bet smidrai auga septynias dienas per savaitę.“