Prieš penkerius metus Princetono universiteto akademikai Anne Case ir Angusas Deatonas pristatė reiškinį, kurį pavadino „mirtimi iš nevilties“. Vis daugiau vidutinio amžiaus baltaodžių amerikiečių, ypač neturinčių aukštojo išsilavinimo, miršta nuo alkoholio vartojimo ir savižudybių. Iš pradžių atrodė, kad nerimą keliantis mirtingumo padidėjimas pranyks, kai po finansinės krizės atsigaus ekonomika. Tačiau iš tiesų mirtingumas tik dar labiau išaugo ir atskleidė nepavydėtiną JAV visuomenės padėtį. Keliose šia tema parašytose knygose ir Amerikos ekonominės draugijos (AEA) San Diege šio mėnesio pradžioje vykdytose diskusijose įtikinamo paaiškinimo nepateikta, tačiau diskusijos padeda reiškinį suvokti geriau ir atskleidžia, kad ekonomikai iškilo nemaža problema.
JAV mirtingumo krizė prasidėjo anksčiau negu finansinė – baltaodžių aukštojo išsilavinimo neturinčių amerikiečių mirtingumas auga jau nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios. Tačiau atrodo, kad dabar padėtis dar labiau suprastėjo. Gyvenimo trukmė JAV mažėjo trejus metus iš eilės – nuo 2014 iki 2017 m. (vėlesnių metų statistika dar nepateikta), o tokių rodiklių nebuvo nuo 1910–1920 m., kai amerikiečių gyvenimo trukmę sutrumpino karas ir ispaniškasis gripas. Viena iš svarbiausių padidėjusio mirtingumo priežasčių – opiatų epidemija, kuri prasidėjo pradėjus dažniau skirti receptinių vaistų nuo skausmo, o baigėsi labai išaugusiu gatvėse parduodamų narkotikų (pavyzdžiui, heroino ir fentanilio) vartojimu. Labai padaugėjo ir alkoholio sukeltų mirčių. A. Case ir A. Deatono nuomone, opiatai tebuvo dar vienas šlakelis žibalo į jau degančią ugnį.
Krizę paprastai paaiškinti sunku. Tiesioginio priežastinio ryšio tarp augančio nedarbo lygio ar nelygybės ir didėjančio mirtingumo nėra. Tačiau netrukus pasirodysiančioje knygoje A. Case ir A. Deatonas pateikia išsamesnių argumentų. Jie mano, kad JAV ekonomikai būdingas nesąžiningumas pasunkina kitas sutrikimus ekonomikoje išduodančias problemas (pavyzdžiui, didelę nelygybę) bei sudaro sąlygas atsirasti mirtingumo krizei. Kaip pavyzdį jie pateikia sveikatos apsaugos sistemą – dėl netinkamai veikiančių rinkų ir nuolaidžių reglamentavimo institucijų atsirado galimybė kište kišti amerikiečiams receptinių vaistų nuo skausmo.
Be to, sveikatos apsaugos pramonėje daugiau pelno ėmė atitekti aukščiausiems vadovams. Pažvelgus į JAV gyventojų pajamų pasiskirstymą, galima pastebėti, kad gydytojai sudaro 16 proc. daugiausia pajamų gaunančių 1 proc. gyventojų ir 6 proc. daugiausia pajamų gaunančių 0,1 proc. gyventojų. Tačiau nors sveikatos apsaugos paslaugų kaina daug didesnė negu kitose valstybėse, rezultatai prastesni. Darbdavių mokamai sveikatos priežiūrai skiriama vis didesnė darbuotojų atlyginimo dalis, kuri kitu atveju galėtų būti išmokama patiems darbuotojams. Kadangi teikti tokių išmokų įmonėms nenaudinga, jos skatinamos samdyti laikinus trečiųjų šalių darbuotojus, todėl daugėja nestabilių ir jokių karjeros perspektyvų neteikiančių darbų. Žinoma, taip nutinka ne visuose JAV ekonomikos sektoriuose. Tačiau tokių sektorių nemažai, todėl mažiau įgūdžių ir prastesnį išsilavinimą turintys amerikiečiai negali išvengti prastos kokybės ir jokių privalumų neteikiančių darbų, o turtingi ir gerai išsilavinę amerikiečiai klesti.
Kodėl JAV kapitalizmas sugebėjo tapti toks agresyvus, aptariama retai. Šios problemos šaknys gali būti intelektualinės. AEA diskusijose dalyvavęs Čikagos universiteto ekonomistas Raghuramas Rajanas teigia, kad pamirštąsias JAV vietoves bėdos užklupo dėl ekonominių nesusipratimų. Ši mintis vystoma jo knygoje „The Third Pillar“. Pasak jo, ekonomistai ir politikai dėmesį skyrė tik rinkos ir valstybės vaidmenims ir nekreipė dėmesio į įstatymų poveikį miestams ir rajonams. Tačiau būtent jie gyventojams teikia praktinę ir socialinę paramą, padeda susidoroti su nesėkmėmis ir formuoti savo tapatybes. Ekonomistams rimtai neatsižvelgus į prekybos ir technologijos pokyčių keliamas negandas, susilpnėjusiose bendruomenėse prasidėjo nesibaigiantis ekonominio ir socialinio nuosmukio ratas, o jų nariai tapo labiau pažeidžiami, todėl paplito priklausomybės ligos ir savižudybės.
Vis dėlto gali būti, kad mirtingumo problemos sprendimą galima rasti pažvelgus į paprastai ekonomikai nepriskiriamas sritis. A. Case ir A. Deaton pastebi, kad kartu su augančiu baltaodžių amerikiečių mirtingumu atsirado ir kitų pokyčių, kurie gali būti su juo susiję. Dabar amerikiečiai ne tik turi mažiau ekonominių galimybių, bet ir rečiau tuokiasi bei lankosi bažnyčioje ar bendruomeninėse organizacijose. Atkreipę dėmesį į šiuos veiksnius autoriai pasirėmė 2000 m. išleistoje Roberto Putnamo knygoje „Bowling Alone“ pateikiamu argumentu, kad JAV jau ilgai ir stabiliai mažėja „socialinio kapitalo“ – t. y. tvirtų pilietinių ir bendruomenės ryšių.
Harvardo universiteto politikos mokslų srities akademikas R. Putnamas šį argumentą iš naujo plačiau aptaria netrukus pasirodysiančioje savo knygoje, kurios pagrindinę mintį paaiškino AEA diskusijose. Pasak jo, jei atsitrauktume atgal, pastebėtume, kad „mirtys iš nevilties“ – tik dar viena kintančios JAV kultūros išraiška. Daugelis rodiklių, pavyzdžiui, pajamų lygybė, skirtingų partijų bendradarbiavimas, narystė profesinėse sąjungose, dalyvavimas bendruomenės gyvenime ir santuokos nuo XX a. pradžios iki septintojo dešimtmečio augo, o vėliau kurį laiką nekito ir ėmė mažėti (tokia pat tendencija pastebima patikrinus, kiek kartų amerikiečių anglų kalba išleistose knygose vartojamas žodis „mes“ palyginus su žodžiu „aš“). Pasak R. Putnamo, gali būti, kad pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje kilę iššūkiai (nuo galingesniais tapusių pramonės monopolių iki didžiosios depresijos ir karo) paskatino gyventojus mąstyti ir elgtis kaip grupei. Tačiau kitoje amžiaus pusėje visuomenė vėl susiskaldė.
Kultūros mirtis
R. Putnamo analizėje pateikiama tik užuominų, bet ne konkrečių išvadų. Nors tam tikros socialinės negandos, pavyzdžiui, nacionalizmas ir ksenofobija, paplito visame pasaulyje, tokios mirtingumo krizės kaip JAV nepastebima jokioje kitoje turtingoje šalyje. Jei autorius neklysta, galima daryti išvadą, kad kitose visuomenėse kolektyvinės institucijos ir jausmai nesusilpnėjo.
Tačiau nors kultūra – nekonkretus ir vis dar nepatenkinamas atsakymas į „mirčių iš nevilties“ keliamus klausimus, ji simbolizuoja veiksnius, kuriuos socialinių mokslų specialistams suprasti labai svarbu. JAV mirtingumo krizė – tai smarkiai susilpnėjusių institucijų požymis. Kad ją suprastų, ekonomistai turės peržengti tradicines ekonomikos srities ribas.