Jau visiems žinomas koronavirusas. Panika, kurią dar labiau kelia žiniasklaidos priemonės, neapsiskaitymas, nekritiškas mąstymas, tikėjimas viskuo, kas yra sakoma ar rašoma. Kodėl kyla panika? Žmonės bijo mirti. Bijo, nes dar neįgyvendino savo svajonių, nes nori pamatyti savo anūkus ar proanūkius. Bijo, nes nežino, kas bus po mirties. Bijo, kad jie mirs ir jų niekas neatsimins.
Priėjau prie lango, per kurį galiu matyti vieną iš judriausių Kauno gatvių – Savanorių prospektą. Norėjau pamatyti tuos baime persmelktus žmones. Dauguma skuba, lekia, atrodo, kad kažkur nespės. Mano akį užkabino senyvo amžiaus moteris – ji sunkiai eidama pasiremdavo į ramentą, kita ranka už savęs tempė visų senolių mėgstamus krepšius ant ratukų. Stebėjau ją – kas jai beliko gyventi – kančia ir skausmas. Gatvėje nemačiau žmonių, kurie kiekvieną dieną nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro dirba savo nemėgstama darbą. Nemačiau ir tų, kurie užsidarę namuose kenčia emocinį skausmą. Ir visi tie žmonės yra kažkuo panašūs.
Kuo jie panašūs? Ne baimė juos vienija, o tik egzistavimas. Dauguma jų jau yra mirę, tik kūnai dar funkcionuoja kaip reikia, arba jau nebe – jie tapo zombiais. Ir jie bijo mirti dėl neišpildytų svajonių, tačiau gyvendami nieko nedaro, kad jas išpildytų. Jie tiesiog bijo mirti, tačiau gyvendami jie toliau pūva savo nelaimingame ir pilname negatyvo gyvenime. Kad ir kas benutiks, jie ir toliau dirbs savo nemėgstamą darbą, ir toliau skubės nepasigrožėję gamta, ir toliau nieko nedarys, kad gyventų. Kodėl? Nes bijo išeiti iš savo komforto zonos.
Aš nebijau viruso, aš bijau gyventi gyvenimą, kuriame aš tik egzistuosiu. Stengiuosi daryti viską, kad tik gyvenčiau. Kartais neišeina, nes jaučiuosi bejėgė, bet aš stengiuosi. Aš ugdau save kaip asmenybę. Keičiu savo neigiamas savybes teigiamomis. Jei nedirbu tai mokausi, jei nesimokau tai savanoriauju, jei nesavanoriauju tai skaitau knygas. Darau tai, kas man patinka, kas mane daro savimi ir daugelis tai pamiršta įnykę į darbus, nereikalingą skubėjimą. Lyg jiems būtų sunku sustoti minutei ir pradėti džiaugtis gyvenimu.
Kam visas tas negatyvas socialiniuose tinkluose? Kam negatyvas santykiuose su antrąja puse? Kam negatyvas auklėjant vaiką? Kam negatyvas darbe? Kam negatyvas šiam gyvenimui? Mes gyvename tik kartą, išnaudokime šį laiką darydami, kas mums patinka, ugdydami save, išmokdami kažką naujo.
Ir virusas, kuris netikėtai, o gal tikėtai, atėjo į šį pasaulį, jis nepakeis žmonių požiūrio į gyvenimą. Jis tik, kaip visi matome, atneša baimę ir sumaištį, kurios mums tikrai netrūksta. Jei jau taip bijote mirti nuo kažkokio viruso, tai kodėl nebijote tiesiog egzistuoti? Ir tokių žmonių matau pilna savo aplinkoje, kurie bijo būti savimi, bijo daryti tai, kas jiems patinka. Ir jie atranda begalę priežasčių, kodėl negali daryti tai, ko jie iš tiesų nori.
Visur tik baimė, baimė, baimė. Baimę mumyse sėja pirmiausia tėvai, tada mokytojai, tada darbdaviai, dar iš kažkur išlenda žiniasklaida. Mano požiūris toks, kad visuomenė bando mus įbauginti, nes bijančius žmonės lengviau valdyti, juk tai pastebėjote ir patys. Mergina bijo būti stora, nes iš jos tyčiojasi pati visuomenė, todėl ji eina į sporto salę, perka papildus. Vyrukas bijo išeiti iš nemėgstamo darbo, kuriame alga palyginus maža už tokią vergystę, nes bijo, kad kito neras dar ilgai ir bus sunku save išlaikyti, todėl jis ir toliau lieka dirbti už grašius. Aš bijau klysti, nes vaikystėje suklydus gaudavau moralų ir pykčio bangas, todėl perku motyvacines knygas, kurios nė velnio nepadeda, aš tiesiog mėgstu knygas. Vaikai apskritai bijo klysti, nes suklydus jie gauna mažesnį pažymį. Juk tai paprasta ekonomika. O kažkas bijo tiesiog mirti nuo kažkokio viruso, todėl perka dezinfekcinius skysčius, kaukes, makaronus ar grikius.
Tad jei jau taip bijote mirti – tai po velniais pradėkite gyventi.
