Taip, kulkosvaidis labai pasitarnavo, kad karo lauke neliktų karių „dėžučių“ ir jie neitų „petys prie peties“, o dabar tarnaujantiems tikriausiai sapnuojasi seržanto klyksmas „laikyt atstumą!“.
Kaip „gimė“ kulkosvaidžiai?
Tolimais 1718 m. atsirado gaminys „Defense“, kurį praminė „ginklu mašina“ (machine gun). Žinoma, tai nebuvo kulkosvaidis dabartiniu supratimu, tačiau galėjo atlikti vieną pagrindinę funkciją priskiriamą šiuolaikiniams kulkosvaidžiams – šaudyti greitai (tų laikų masteliais).
Tuo metu, pirklių laivų užgrobimai tapo kasdieniu reikalu ir viskas kas galėjo tam trukdyti buvo labai laukiama.
Anglų išradėjas, teisininkas ir rašytojas James Puckle pasiūlė išeitį – savotiškos revolverinės (kaip pasakytų ateities ginklininkai) konstrukcijos ginklą, kuris galėjo išvystyti neregėtą tiems laikams šaudymo spartą – iki 9 šūvių per minutę. Tuometinis šaulys per minutę iššaudavo ne daugiau 3-jų šūvių.Tiesa, aptarnaujanti komanda buvo sudaryta iš 3 žmonių.
Deja, „machine gun“ stipriai nepaplito, pirmiausia dėl savo netaiklumo (didesniam žalojančiam efektui pasiekti buvo naudojamos net kvadratinės kulkos) ir kiek kaprizingos konstrukcijos.
Tarpiniu variantu, žengiant į kulkosvaidžių amžių galime laikyti kartečes arba mitraljezas (nuo prancūzų kalbos žodžio „mitrailleuse“), tačiau mūsų aprašomas „šienavimo“ efektas buvo pasiekiamas ne vieną po kito iš juostos paduodant amuniciją, o „spjaudant“ iš vamzdžio mirtį nešančius užtaisus, todėl labiau tiktų šiuos ginklus priskirti artilerijai.
Ir tada prasidėjo: 1861 metais Ričardas Gatlingas išranda savo konstrukcijos kulkosvaidį, kurio jaunesnieji broliai įvairiais kalibrais naudojami iki šiol. Tiesa, visgi tai kiek nišinis ginklas, kuris plačiose karinėse masėse nepaplito taip kaip kulkosvaidžio tėvo – Maksimo gaminys.
Būtent, Hiramą Stivensą Maximą galime laikyti šio tipo ginklo pradininku.
Vidutinio amžiaus žmonių karta tikriausiai prisimena sovietinius Čiapajevus ir vaizdus, kuomet Raudonosios armijos kariai su „budionovkėm“ tampo tuos ginklus bei jais kariauja. Pridėkime vardą „Maksimas“ – kulkosvaidžio kilmės šalis buvo Rusija?
Tiesa ta, kad Seras H. Maximas su Rusija niekaip susijęs nebuvo. Tiesiog, gimtinėje, JAV gaminys nieko per daug nesudomino, H. Maximas persikėlė į Didžiąją Britaniją, susirado vieną bankinės Rotšildų giminės sponsorių ir atidarė „Maksimo ginklų kompaniją“.
Reikėtų pažymėti, kad veiklus išradėjas sukūrė astmos gydymo aparatą, patentavo pelėkautų išradimą, tačiau istorijoje paliko žymę būtent kaip kulkosvaidžio tėvas.
O rusiškas pėdsakas, žinoma, buvo. Rusijos Imperatorius Aleksandas III-asis pats asmeniškai išbandė šį ginklą (manoma, kad išbandytas egzempliorius dabar saugomas Sankt-Peterburgo Artilerijos muziejuje) ir davė nurodymą pradėti ginklo pirkimus Rusijos Armijai.
Pats H. Maksimas savo produktą reklamuoti mokėjo – tarkime, ginklo greitošaudą jis vadindavo „velniška“ ir buvo iš dalies teisus. Demonstracijų metu, šiam, vandeniu aušinamam ginklui, buvo sujungiamos dvi šovinių juostos po 330 šovinių kiekvienoje ir kulkosvaidininkas lygiai per minutę išpleškindavo 660 šovinių. Likusieji 6 vnt. iki „velnio skaičiaus“ jau nieko nedomino–greitošauda buvo tiesiog pasiutusi.
Maksimo konstrukcijos kulkosvaidžiu, be Rusijos kariuomenės buvo ginkluoti tiek britai, tiek vokiečiai, nors britai jį vadino Vickerso kulkosvaidžiu, o vokiečiai – MG08 („Maschinengewehr 08“ ). Tačiau abi versijos, tai adaptuoti vietinėms reikmėms „maksimai“. Lietuvos kariuomenėje , tarpukariu taip pat naudoti „maksimai“, nors žinomas ir mažiausiai vienas Colt sistemos kulkosvaidis.
O štai kūrėjo gimtinėje, Jungtinių Amerikos Valstijų karinėse pajėgose „maksimų“ naudojimas buvo vangus. Turėtus kelis šimtus vienetų galiausiai nukonkuravo, kito kūrėjo-legendos automatiniai ginklai. Šalia Horacijaus Smito, Danieliaus Wessono (kompanija „Smith & Wesson“ ), Samuelio Kolto („Colt's Manufacturing Company“) ir kitų, ryškiai šviečia John Moses Browning asmenybė.
Būdamas 13-kos Browningas savo tėvo ginklų parduotuvėje sukonstravo savo pirmąjį ginklo modelį, vėliau jo vardu buvo registruoti 128 patentai.
Sakoma, kad iki pat 1917-ųjų JAV kariuomenė didelio dėmesio kulkosvaidžiams neskyrė, tačiau prireikus vykti į Europos karo laukus apsižiūrėta, kad turimas 1200 vnt. kulkosvaidžių „parkas“ nėra nei tinkamas, nei modernus, nei pakankamas. Pradėta karštligiškai ieškoti išeities. Browningas mielai sutiko padėti.
Tų pačių metų gegužę Springfildo ginklinėje, prieš susirinkusią Kariuomenės komisiją su pertraukomis pertaisymui jis iššaudė 20 000 šovinių, o galutinai žandikauliai komisijai atvipo kuomet buvo tokiu pat būdu iššauta dar 20 000 vnt. su nedideliu gedimu maždaug ties 39500 šūviu. Atkakliausias narys bandė pasakyti, kad tai gal „specialiai parengtas ginklas nes ar įmanoma tokią kokybę užtikrinti serijinės gamybos metu??“. Tuomet J. Browningas atvežė kitos gamybinės partijos ginklą ir be sustojimo šaudė 48 minutes ir 12 sekundžių iššaudamas per 21 000 šūvių. Užsakymas buvo gautas. O Browningo kulkosvaidis M1917 buvo naudojamas iki pat Vietnamo karo laikų ar net po jo, kuomet Fort Beningo bazėje, virš galvų šliaužiantiems naujokams instruktoriai leisdavo papliūpas mokymo tikslais.
Browningo sukonstruoti ginklai pergyveno tiek kūrėją, tiek kolegos H. Maksimo ginklus – iki šiol, keliasdešimt pasaulio valstybių naudoja sunkiuosius kulkosvaidžius Browning M2. Tarp jų ir šiuolaikinė Lietuvos Kariuomenė.
