Nepaisant kritikos ir pirminių pašaipų, Jungtinių Valstijų kosmoso pajėgos – idėja, kuriai paprasčiausiai išmušė tinkamas laikas. Žinoma, natūralu, kad paprastiems žmonėms kyla klausimų, kaip jos atrodys, ir kokias kosmines misijas vykdys.
Svarbu akcentuoti, kad Jungtinės Valstijos jokios naujos karinių pajėgų šakos nekūrė nuo pat 1947 metų, kai gimė ginkluotosios šalies oro pajėgos. Ir tuo metu sprendimas vertintas gana prieštaringai, nors tebuvo natūrali reakcija į realią situaciją – operacijos ore darėsi tik didesnės ir sudėtingesnės.
Todėl ir reikėjo tikrų ekspertų, išmanančių, būtent aviacijos subtilybes.
Tokiu pačiu principu kūnu virto ir Jungtinių Valstijų kosmoso pajėgų idėja. Kosmose vykdoma vis daugiau ir vis rafinuotesnių misijų, tad šiai sferai būtina skirta deramą dėmesį. Skirtingai nuo Rusijos ir Kinijos, jau senokai turinčių išvystytas kosmoso pajėgas, Jungtinės Valstijos operacijų kosmose klausimais ilgą laiką kliovėsi šalies karinėmis oro pajėgomis, kurioms talkino tiek sausumos kariuomenė, tiek karinis laivynas.
Pagrindinė Jungtinių Valstijų kosmoso pajėgų užduotis bus mokytis, aprūpinti reikiama įranga ir organizuoti įvairias karines operacijas kosmoso erdvėje. Tai reiškia, kad minėtosios pajėgos bus atsakingos ir už visą karinių JAV palydovų žvaigždyną (šiuo metu jais, priklausomai nuo funkcijos, rūpinasi paskiros tarnybos), valdys karinę paleidimo infrastruktūrą, pavyzdžiui, karinių oro pajėgų bazes Vanderberge, Kalifornijoje, ir kitur, vykdys finansinio planavimo užduotis, pirks reikiamą įrangą ir palydovus bei, kas bene svarbiausia, investuos į specializuotą personalą.
Viskas prasidės nuo kelių šimtų specialistų, greičiausiai pavaldžių vyriausiajam kosmoso operacijų vadui (titulas primena JAV karinio jūrų laivyno vadovo pareigas – vyriausiojo laivyno operacijų vado). Bėgant laikui, personalo skaičius išaugs iki 10 tūkst. ar 15 tūkst. savo srities profesionalų, kurių pagrindinė užduotis bus vykdyti dešimties karinių operacijų vadų jiems patikėtas užduotis.
Vienas iš tokių vadų buvo ir straipsnio autorius J. Stavridisas, puikiai prisimenantis, kad per daugiau nei septynerius tokio vadovavimo metus būtų labai teigiamai vertinęs galimybę kreiptis pagalbos į tokio pat rango vadą kosmoso srityje ir gauti pagalbą stebėsenos, komunikacijų ir trajektorijų programavimo klausimais. J. Stavridisas neslepia: jo įpėdiniai tokią galimybę turės. Ir įvardija tris patarimus, kuriuos noriai duotų vyriausiajam kosmoso operacijų vadui ar vadei.
Pirmasis – nuodugniai studijuoti istoriją. Tiek 1947 metais įvykęs JAV karinių oro pajėgų atsiradimas, tiek Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų istorija siūlo ne vieną svarbią pamoką. Naujų pajėgų vadas tiesiog privalės pasidomėti, kuo ir kaip pirmąjį dešimtmetį gyveno šalies karinės oro pajėgos, su kokiais iššūkiais susidūrė ir kokias problemas sprendė. Tarp jų – spaudimas mažinti finansavimą, pagarbos naujam karinių pajėgų šeimos nariui užsitarnavimas visuomenės akyse ir aiškiai apibrėžtas Kongreso vaidmuo. Daug naudingos informacijos ir įžvalgų pateikia ir jūrų pėstininkų istorija.
Antras labai svarbus dalykas arba pamoka, kurią tiesiog būtina išmokti naujoms pajėgoms – tvirtų santykių mezgimas: tiek su vadovybe (greičiausiai tai bus karinių oro pajėgų sekretorius), tiek su kitais Jungtinių Valstijų Generalinio štabo lyderiais. Kosmoso pajėgos kaip kiemo naujokas, norėdamas pritapti, privalės apsišarvuoti kantrybe, gera valia ir nuolankumu. Tai reiškia, kad ryšys su dešimčia pajėgų vadų, kurie iš esmės ir yra pagrindiniai kosmoso pajėgų atliekamų užduočių naudos gavėjai, bus pati svarbiausia ir sudėtingiausia misija. Glaudus bendradarbiavimas su Jungtinių Valstijų specialiųjų operacijų vadaviete šiuo klausimu taps didele pagalba.
Trečias ir paskutinis labai svarbus dalykas – kuo ilgesnės vadovaujančių kosmoso pajėgų pozicijų kadencijos. Viena iš priežasčių, kodėl buvo tokios sėkmingos karinio jūrų laivyno branduolinės programos, yra ta, kad laivyno reaktorių vadai šį atsakingą darbą dirbdavo ne trumpiau nei aštuonerius metus iš eilės. Tęstinumas šiuo atveju tiesiog privalomas. Norint sėkmingai ant kojų savarankiškai gyvavimui pastatyti kosmoso pajėgas, privalu išsikovoti bent ketverių metų trukmės vado kadenciją. Tiesą sakant, kuo ji ilgesnė, tuo geriau, pabrėžia straipsnio autorius.
Kad ir kas stos vadovauti šioms naujoms pajėgoms, akivaizdu, kad ši ketvirtoji mūšių sritis reikalauja savo srities profesionalų, nebijančių iššūkių, kritikos ir sunkaus darbo. Jungtinių Valstijų kosmoso pajėgų erdvėlaivio kelionė į tikslą gali užtrukti ir šimtmetį, tačiau svarbiausia ją iš viso pradėti.
