Daugelis ilgai miegodavo. Pusryčiaudavo 10 val. ir išsirengdavo į pajūrį. Jei saulėta, prasidėdavo saulės gaudymas ir lenktynės kas greičiau įdegs. Čia ponioms į pagalbą ateidavo visokie kremai. Jos svajojo virsti mulatėmis, kaip garsioji tų laikų dainininkė ir šokėja Žozefina Beker.
Apie 1935 m. Palangoje pastebimai pagausėjo žydų poilsiautojų. Jie dominavo restoranuose, bendruose pliažuose ir net kopose. „Diena“ rašė: „<...> bendram pliaže pas laikrodį, marios nuostabių šilkinių pižamų. Vos tik ausys užgirdi – vien rusiškos šnektos. Užtat tam tikra dalis jaunų žydelkaičių demonstratyviai tiek pliaže, tiek mieste, tiek parke tarpusavy kalba tik lietuviškai grynai“. Apie vidudienį atostogautojai patraukdavo į bangas, o 14 val., žiūrėk, kur nors staiga kopose grakšti ponia kažkam anapus jų suriks: „Na, vaikučiai, laikas namo!“. Ir išlenda maždaug 40-45 metų „vaikučiai“ – vyrai tinkami į kompaniją kurhauze. Pliažas ištuštėdavo – visi patraukdavo pietauti. Kaip rašo „Diena“, pensionai stengdavosi „ėdrius vasarotojus geriausiai šerti“. 1931 m. liepos 9-ąją įvyko pirmasis vasarotojų streikas – nepatikus maitinimui, į kitus pensionatus „išskrido apie 30 vasarotojų“. Bet daugelyje vilų, kurių 1935 m. jau buvo visa gausybė, trūkdavo švaros ir veisdavosi blusos. Kai kurių vilų valgyklose atsirasdavo net rasistinių apraiškų – ant stalų užrašų „Tik arijams“ ir „Tik žydams“.
