Laisvės alėja „Kaune nėra nė vienos gražios gatvės – visos purvinos, nešvarios, nevalomos nuo purvyno", rašo dienraštis. Kiek švaresnė buvo tik Laisvės alėja, kurios viduriu, kaip ir dabar ėjo „<...> gana platus takas, liepų nusodintas <...>" o iš šonų stovėjo „<...> gražiausi Kauno rūmai: gimnazijos rūmas, pašto, Lietuvos prekybos ir pramonės Bankas, Gustaičio cukrainė, plėvesuoja užsienio atstovybių vėliavos, o alėjos gale stovi milžiniškas soboras". Laisvės alėją kauniečiai mėgo – čia buvo galima pamatyti daugybę vaikštinėjančių įvairiausio luomo žmonių: nuo vargšų bedalių iki išsipusčiusių ponų ir ponių. Čia šlaistydavosi ir daugybė apsiskarmalavusių vaikų, dažnai su papirosu dantyse. Jie įkyriai graibstydavo praeivius už skvernų, prašydami „vienos kapeikos". Laisvės alėja priminė jomarką. Čia nuo ankstyvo ryto ligi sutemų tik ir girdėdavosi nešvankūs batų šveitėjų, laikraščių pardavėjų bei kitokių profesijų vaikėzų blevyzgojimai. Batų blizgintojai ir kitokie amatininkai taip susėsdavo eilėmis skersai šaligatvių, jog būdavo sunku pro juos prasibrauti. Praeiviui, nepratusiam prie tokio miesto šurmulio, darydavosi nejauku, kai batų šveitėjai užsipuldami imdavo peikti nudulkėjusius batus ir girti savo darbą, kai pardavėjai išsinešę į gatvę visą savo turtą, negailestingai per dieną kviesdavo pirkėjus ir bandydavo ką įsiūlyti.
