Ar padėtis tikrai tokia grėsminga? Kodėl kalbos nyksta? Cambridge Handbook of Endangered Languages vardija keletą pagrindinių priežasčių – tai karas ir genocidas (pavyzdžiui, dėl jo nebeliko nė vienos Tasmanijos kalbos, didžiosios dalies Šiaurės Amerikos „indėnų“ kalbų), badas, ligos, kataklizmai (po 2004 m. cunamio Andamanų salose beveik nebeliko gyventojų), kultūrinė, politinė ar ekonominė marginalizacija (Švedijoje dar visai neseniai elfdaliečiams buvo draudžiama kalbėti savo kalba, tas pats pasakytina ir apie velsiečių, škotų gėlų, airių, sardų, riūkiūjiečių, ainų, daugelį Indijos kalbų; ne paslaptis, kad berberų kalboms anaiptol nepadeda klestėti Magrebe dominuojanti arabų kalba), politinės represijos (Kinijoje draudžiama mokytis tibetiečių ir uigūrų kalbų, sudėtinga kurdų situacija Turkijoje, Prancūzijoje ignoruojami elzasiečiai, oksitanai ir bretonai), urbanizacija (žmonės keliasi į miestus ir mokosi dominuojančios kalbos, pavyzdžiui, nors Javos saloje javiečių gyvena ne vienas milijonas, bet dominuoja indoneziečių kalba), mišrios santuokos (vaikams dažnai tenka kalbėti kuria nors viena iš dviejų galimų gimtųjų kalbų). Kartais kalbų nykimą lemia keleto minėtų veiksnių lydinys.
Dėl minėtų priežasčių daugiau negu pusė nykstančių pasaulio kalbų šiuo metu yra aštuoniose valstybėse – Indijoje, Brazilijoje, Meksikoje, Australijoje, Indonezijoje, Nigerijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Kamerūne.
Dvidešimt populiariausių kalbų apima pusę Žemės rutulio, tačiau tai tik penkišimtoji visų egzistuojančių kalbų dalis. Daugeliu kalbų kalba mažiau kaip 10 tūkst. žmonių. 96 proc. pasaulio kalbų kalba vos 4 proc. planetos gyventojų.
Ethnologue duomenimis, trečdalis pasaulio kalbų yra Azijoje (2269), dar maždaug tiek pat – Afrikoje (2092). Vietovės, kuriose kalbos baigia išnykti, – tai Rytų ir Vidurio Sibiras, Šiaurės Australija, Centrinė Amerika ir Šiaurės Vakarų Ramiojo vandenyno teritorija, JAV Oklahomos valstija, Pietų Amerikos pietinė dalis. Nyksta nemažai Europos kalbų, kurios nėra valstybinės ar regioninės, mažėja ir kalbančiųjų įvairiomis ženklų (kurčiųjų) kalbomis.
Pagal gyvybingumą jas galima skirstyti taip: didžiosios (anglų, prancūzų), regioninės (arabų, kinų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, t. y. JT kalbos), nacionalinės (beveik dviejuose šimtuose valstybių jų yra apie 80), oficialios (apie 600), vietinės (6 tūkst. ir daugiau).
Nereikėtų manyti, kad kalbos nyksta tik problemiškuose regionuose. Lietuvą visi pasaulio kalbininkai žino dėl karaimų kalbos, bet jai gresia išnykimas, nes čia gyvena vos pusšimtis karaimų. Laimė, ši bendruomenė, nors labai nedidelė, yra stipri, leidžia poezijos ir kitokias knygas, palaiko diasporos gyvybingumą savo kalba ir tikėjimu (karaizmu).
Bet gal ne viskas taip jau blogai? Juk vos prieš šimtmetį, beje, litvako atgaivinta hebrajų kalba tapo oficialia Izraelio valstybės kalba, dabar ji žinoma ir vartojama visame pasaulyje, jos nesunkiai gali mokytis bet kas. Keltų kalbos irgi atgaivintos, jas vartoja meniečių ir kornų (nors nedidelės) bendruomenės. Mirusi prūsų kalba pamažu atsigauna, yra ja kalbančių Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijos Kaliningrado srityje. Puoselėjama ir žemaičių kalba (o gal dialektas, mokslininkai dėl to nesutaria). Lyvių kalba, kuri buvo beveik išnykusi, Latvijos kalbininkų pastangomis vėl gyva, dabar jos galima mokytis ir internetu. Tas pats pasakytina ir apie latgalių kalbą. Estijos pietuose paplitusi Võro-Seto kalba nyksta, bet bandoma ją gaivinti. Lenkijoje ant išnykimo ribos yra rusėnų, poleziečių, kašubų, vilamoviečių kalbos. Visose aplinkinėse šalyse nyksta romų (čigonų, romani) kalba, mano žiniomis, tik Lietuvos romai turi savo kalbos gramatiką, išleistą prieš kelerius metus.
Tas pats pasakytina ir apie daugybę kitų kalbų, kurios yra arba ant išnykimo slenksčio, arba jau išnyko, tačiau atsiranda vis daugiau entuziastų, kurie jas tyrinėja, populiarina ir sulaukia nemažai bendraminčių, ypač socialiniuose tinkluose.
Kada kalbos gaivinimas gali būti sėkmingas? Davidas Crystalas knygoje „Kalbos mirtis“ tvirtina, kad revitalizacijai reikia keleto dalykų – tai nykstančios kalbos prestižo didinimas dominuojančioje bendruomenėje, galėjimas rašyti šia kalba (labai daug kalbų dar neturi jokios rašto sistemos), elektroninių technologijų taikymas, įsiterpimas į švietimo sistemą.
Žymus lingvistas Ghiladas Zuckermannas siūlo naują lingvistinę discipliną ir paradigmą – „atgaivinimo lingvistiką“, tačiau pataria revitalistams vengti tokių radikalių šūkių kaip „duokite mums autentiką arba leiskite numirti“.
Nancy Dorian tyrimai rodo, kad neleidžia kalbai numirti, bent jau padeda ją gaivinti griežtas konservatyvumas skolinių ir gramatikos pokyčių atžvilgiu. Pavyzdžiui, islandiškai kalba vos trečdalis milijono žmonių, tačiau dėl daugybės muzikantų, kino kūrėjų, rašytojų, kuriais garsėja Islandija, ir dėl kalbos konservatyvumo, kai visiškai atsisakoma tarptautinių žodžių, islandiškai bus kalbama, panašu, dar ne vieną šimtmetį.
Tradicionalistų požiūriu, tie, kurių kalba nyksta, turėtų vengti visko, kas galėtų šią kalbą paversti kreoliška arba pidžinu (kokia Vilniuje ir Vilniaus rajone tapo tuteišių „kalba“, kuri nėra nei lenkiška, nei baltarusiška). Pravartu mokytis, pasitelkiant moderniąsias technologijas. Ypač gerai tam tarnauja neseniai Gvatemaloje įkurta nemokama platforma Duolingo, pristatanti net ir tokias retas kalbas kaip navahų, havajiečių, škotų gėlų, velsiečių, airių, netrukus bus galima mokytis jidiš ir maorių.
Bene geriausias kalbos atgaivinimo, naudojantis naujausiomis technologijomis, pavyzdys yra škotų gėlų kalba, kuria kadaise kalbėjo bemaž visa Škotija, tačiau per kelis šimtus metų situacija pasikeitė, ir dabar ją vartoja vos 70 tūkstančių žmonių. Vis dėlto prieš kelis mėnesius atsiradus galimybei šios kalbos mokytis per Duolingo, besimokančiųjų skaičius jau pasiekė trečdalį milijono ir toliau didėja. O kur dar kitos interneto platformos, suteikiančios nemokamą galimybę mokytis retų kalbų – Memrise, Mondly ir begalė kitų. Be to, dabar internete galima nemokamai gauti daugybės kalbų žodynus, vadovėlius, susisiekti su puikiai mokančiais konkrečią kalbą, rasti daug patrauklios vaizdinės medžiagos ir t. t.
Taigi vieni sako, kad stiklinė pustuštė, todėl turi pagrindą liūdėti, bet kitiems atrodo, kad ji puspilnė, nes pateikiama daug argumentų, patvirtinančių tokį optimizmą. Vis dėlto nesvarbu, ar esame pesimistai, ar optimistai, jei norime palaikyti kalbos gyvastį, tiesiog imkime ir išmokime kokią nors retą kalbą, resursų tam atsiras.
Aš asmeniškai žaviuosi dviem bene sėkmingiausiais kalbų gaivintojais. Tai kuklus filipinietis Andy’s, kuris beveik kasdien į YouTube kanalo paskyrą I Love Languages įkelia filmukus su retų kalbų ir dialektų pristatymais. Jie sulaukia nemenko populiarumo. Kitas entuziastas – amerikietis Timas Brookesas, pasišovęs gaivinti kalbas, pasitelkdamas raštą. Išleidęs knygą ir sukūręs internetinį puslapį endangeredalphabets.net, įvairias esmines frazes (labas, ačiū ir pan.) jis nuolat medyje graviruoja įvairiausiais retais, daugeliui net nežinomais rašmenimis – tiek senoviniais (pavyzdžiui, berberų, tiksliau, amazighų), tiek visai neseniai sukurtais, bet jie jau pritaikyti daugeliui kalbų Afrikos, Azijos valstybėse. Šie kalbų gaivintojai įkvepia ir leidžia tikėti, kad tikrai dar ne viskas prarasta, kol yra tokių pasišventėlių (o jų gausėja). Poliglotų bendruomenėms (ypač virtualioms) priklauso šimtai, netgi tūkstančiai žmonių, kurie azartiškai mokosi rečiausių kalbų, o realybėje vyksta poliglotų suvažiavimai, kuriuose skaitomi pranešimai apie nykstančias kalbas. Kas neišgali ten nuvažiuoti, viską gali pamatyti YouTube kanale.
Pakalbinau Andy, sukūrusį I Love Languages:
Kas Jūs, iš kur kilęs? Turbūt esate profesionalus lingvistas?
Aš Andy’s iš Filipinų. Nesu lingvistas, tai, sakykime, mano hobis. YouTube kanale I Love Languages sukūriau prieš trejus metus. Kurti vaizdo klipus apie įvairias kalbas ir dialektus nusprendžiau iš smalsumo.
Ar didelė Jūsų komanda?
Dirbu vienas.
Kiek vaizdo klipų apie kalbas ir dialektus jau sukūrėte?
Apie 500.
Ar žmonės dažnai padeda Jums įrašyti, kaip skamba kokia nors reta kalba?
Taip, žmonėms internete patinka dalytis savo kultūra ir kalba, esu jiems už tai labai dėkingas.
Kokiomis kalbomis pats kalbate?
Mano gimtoji kalba – Filipino / Tagalog, kalbu angliškai, šiek tiek prancūziškai ir ispaniškai.
Kokias kalbas svajojate įrašyti ir paskelbti?
Tiesą sakant, norėčiau įrašyti visas pasaulio kalbas, visus dialektus. Deja, vienam to padaryti neįmanoma.
Koks šio Jūsų sumanymo galutinis tikslas? Kalbų ekologija, jų išsaugojimas?
Jų dokumentavimas, kad kalbos išliktų bent jau edukaciniais tikslais.
Dėkoju ir linkiu sėkmės!
Keletą klausimų uždaviau Timui Brookesui:
Statistika žiauri – kasdien miršta maždaug keturiolika kalbų. Ar todėl ėmėtės jas gaivinti?
Nesu nei lingvistas, nei antropologas, nors išbandžiau daug ką – buvau rašytojas, gitaristas, mokytojas, net futbolo treneris. Drožinėti įvairius ženklus pradėjau kaip Kalėdų dovanas savo šeimos nariams, man tai labai patiko. Tada ėmiau kinų hieroglifais drožinėti monogramas artimiesiems. Paskui ieškojau kitų rašmenų ir aptikau puslapį omniglot.com, ten pateikiama daugybė rašto sistemų, kurių mokyklose nebemoko ar oficialiai nenaudoja. Nusprendžiau išdrožti žodžius jomis, kad tai būtų išsaugota. Beje, nykstančiomis rašto sistemomis domisi gana daug žmonių.
Nesu poliglotas, kalbu vos keliomis kalbomis. Jaučiu ypatingą pagarbą tiems, kurie jas studijuoja, dokumentuoja ir dirba, kad retos kalbos būtų išsaugotos. Čerokių kalba, pavyzdžiui, nyksta ir kaip šnekamoji, ir kaip raštas, o daugeliu Indonezijos kalbų vis dar gana plačiai kalbama gimtosiose salose, bet labai nedaug kas gali rašyti tradiciniais rašmenimis. Nykstančias kalbas studijuoja kvalifikuoti, pasišventę žmonės.
Koks buvo pirmas didesnis Jūsų projektas?
Išdrožiau medyje Žmogaus teisių deklaracijos pirmąjį straipsnį, taikydamas skirtingas nykstančias rašto sistemas – tokių išsirinkau trylika. Iškėliau sau nemažai klausimų, į kuriuos neturėjau atsakymų. Taip atsirado knyga „Nykstančios abėcėlės“, kurios pirmasis leidimas išėjo 2010 m. rudenį. Tačiau tai ne mokslinė, o faktinė knyga, esė apie rašymą, provokuojanti mąstyti ir kelti klausimus. Antrasis, papildytas leidimas išėjo po šešerių metų.
Kiek rašto sistemų yra iš viso?
Apie pusantro šimto, kaip teigia scriptsource.org. Kodėl jos nyksta? Dėl karinio, religinio ar politinio, taip pat ekonominio spaudimo, dėl represijų. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį susidomėjimas tradicinėmis kultūromis ir kalbomis pastebimai didėja, bandoma išsaugoti tradicinius rašmenis. Tai daroma įvairiai, pasitelkiant kaligrafiją, meno kūrinius, netgi tatuiruotes…
Ar yra mokyklų, kurios bando kalbas bei rašmenis apsaugoti nuo mirties?
Palaikau Bangladešo mokyklas, kuriose vietiniai vaikai mokomi jų gimtosiomis kalbomis. Kai kur JAV mokoma indėnų kalbų. Reikia suprasti, kad prarandant kalbą, prarandama ir kultūrinė tapatybė – tomis kalbomis parašyti dvasiniai tekstai, istoriniai, teisiniai dokumentai, laiškai, eilėraščiai, dainos…
Įvairiose šalyse nykstančios kalbos ignoruojamos, nes yra neoficialios ir net nelegalios. Švietimo lygis ir gyvenimo kokybė smunka, o savižudžių, benamių, kalinių daugėja. Tokia praradimų kaina.
Mano atsakymas, kaip spręsti šią problemą, labai asmeniškas – noriu parodyti nykstančių kalbų išskirtinumą ir grožį, paversdamas jas menu. Jei suprasime, kad nėra nereikalingų kalbų, gal bus mažiau ir „nereikalingų“ žmonių… Mano tikslas – visais tradiciniais rašmenimis išraižyti medyje frazę; „motina kalba (gimtoji kalba)“.
Jau pavyko tai padaryti įvairiomis nykstančiomis kalbomis, pavyzdžiui, Somalio bantu, Japonijos ainų, Bangladešo mro, marma ir čakma. Tęsiu šį darbą toliau, veikia svetainė http://endangeredalphabets.com.
Dėkoju ir žaviuosi pastangomis saugoti nykstantį kultūros paveldą.
