Sovietų armijos aukšto rango karininkus fronte po savo sparnu šildė meilužės: to, kas jų laukė po karo, nesapnavo net baisiausiame košmare

SSRS Antrojo pasaulinio karo metu atsirado naujas reiškinys – „Походно-полевые жены (ППЖ)“. Taip buvo vadinamos karo vadų, karininkų fronto draugės, o jei tiksliau, tai meilužės ir sugulovės. Vyrams, kurie buvo toli nuo žmonų, be abejo, reikėjo moteriškos meilės, rūpesčio, dėmesio ir, žinoma, sekso. Tačiau prabangą – turėti meilužę fronte galėjo sau leisti tik vyriausioji karinė vadovybė ir aukšto rango karininkai.

Veržėsi paskui vyrus

Karo metais SSRS pusėje kovojo nuo 800 tūkstančių iki milijono moterų. Dauguma jų – skirtingomis sąlygomis ir pateko ten dėl skirtingų priežasčių. Medicinos seselės ir slaugytojos ėjo į frontą gavusios šaukimus. Tačiau buvo nemažai ir tokių, kurių profesijos nėra laikomos moteriškomis. Jos pilotavo lėktuvus, tarnavo tankų daliniuose, buvo snaiperės, artileristės, radistės, signalizuotojos, vairuotojos. Taip pat ir žvalgyboje darbavosi nemažai moterų, rašo thevoicemag.ru.

Pirmaisiais karo mėnesiais jos aktyviai dalyvavo įvairiuose mitinguose, kur reikalavo būti siunčiamos į frontą. Veržėsi paskui vyrus. Įvairių šaltinių duomenimis, atsirado iki 50 proc. savanorių moterų, pasiryžusių eiti į frontą. Taip per pirmąsias savaites buvo gauta 20 tūkstančių prašymų iš Maskvoje gyvenančių merginų, o daugiau nei 8 tūkstančiai vėliau buvo pašauktos. Dar daugiau – 27 tūkst. prašymų sulaukta iš Leningrado merginų: 5 tūkst. jų išvyko į frontą, dar 2 tūkst. kovėsi Leningrado mūšiuose.

Atsižvelgiant į tai, kad jaunos, sveikos ir kovingos merginos, žinoma, netekėjusios ir bevaikės, skubėjo savanoriauti, tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad fronte joms buvo užtikrintas didžiulis dėmesys. Bet tada į frontą skubėjusios savanorės nė baisiausiame sapne nesapnavo, kad jų laukia nepavydėtinas likimas...