Pastarosiomis savaitėmis socialiniuose tinkluose aršiai ginčijantis, ką geriausia skaityti karantino laikotarpiu, aiškiu nugalėtoju tapo romanas „Karas ir taika“. Tačiau pokylių salių, mūšių laukų ir aistros pilname Tolstojaus šedevre nerasite patarimų, kaip ištverti izoliaciją neprarandant sveiko proto. Jei norite rasti atsakymą į šį klausimą, verta atsigręžti į kitą svarbią Rusijos literatūros dalį – kalinių memuarus. Tiek caro, tiek sovietų laikų valstybės vadovų polinkis uždaryti į kalėjimus intelektualus padėjo susiformuoti neįprastai turtingai izoliacijos literatūrai.
1899 m. išleistoje knygoje „Revoliucionieriaus atsiminimai“ anarchizmo ir komunizmo filosofas bei mokslininkas Piotras Kropotkinas smulkiai aprašo dvejus metus, praleistus Sankt Peterburgo tvirtovės vienutėje. Jį suėmė už dalyvavimą slaptos grupės, vadintos „Čaikovskio rateliu“, veikloje – grupė dalindavo darbininkams ir valstiečiams populistinę ir socialistinę propagandą. 1874 m. atvykęs į tvirtovę jis turėjo persirengti „žaliu flaneliniu chalatu, nepaprastai storomis vilnonėmis kojinėmis ir geltonomis valties formos šlepetėmis.“ Apranga jam nepasirodė patogi. „Visad neapkenčiau chalatų ir šlepečių“, – rašė jis. P. Kropotkinas gyveno tik dėl savo darbo, tad būtų tik nusijuokęs iš minties, kad gaminti raugą ir kepti duoną – tai produktyvus būdas leisti priverstinės vienatvės akimirkas.
„Svarbiausia, – tikino jis save, – išsaugoti savo fizinę jėgą... Įsivaizduokime, kad keliaujant į ekspediciją Arktyje buvau priverstas praleisti porą metų tolimoje šiaurėje pastatytoje trobelėje.“ Kadangi P. Kropotkinas buvo patyręs geologas, tokią padėtį įsivaizduoti jam nebuvo sunku. Jis prisižadėjo savo vienutėje kasdien nueiti po penkias mylias ir treniruoti „gimnastikos sugebėjimus“ su medine taburete. Nors neturėjo popieriaus, plunksnos ar rašalo, jis ėmė kurti „populiarių romanų seriją iš Rusijos istorijos“. Vyras bandė savo neparašytus romanus prisiminti nuo pradžios iki galo, tačiau tokia užduotis pasirodė pernelyg varginanti.
Laimei, netrukus jam suteiktas leidimas naudotis rašymo reikmenimis ir pabaigti Rusijos geografų draugijai pradėtą knygą apie ledynmetį. „Vos galiu išreikšti nepaprastą palengvėjimą, užplūdusį vėl gavus galimybę rašyti, – teigė jis. – Būčiau sutikęs misti vien duona ir vandeniu ir tūnoti drėgniausiame rūsyje, kad tik man leistų dirbti.“ Jis gailėjosi kitų kalinių, kuriems teduodavo lenteles. Žinoma, jose buvo galima atlikti užsienio kalbų pratimus ar spręsti matematikos uždavinius, tačiau nebuvo galimybės dirbti ilgalaikio darbo. O P. Kropotkinas pabaigė du storus mokslinės knygos tomus. Vakarais, kai iš jo atimdavo plunksną ir rašalą, jis skaitydavo Rusijos istoriją ir „daugybę romanų“ (žinoma, šis pasakojimas būtų buvęs kitoks, jei P. Kropotkiną, kaip ir daugelį mūsų, būtų uždarę su dar šešerių nesulaukusiu vaiku).
Nors P. Kropotkino intelektualinis gyvenimas ir buvo turiningas, jis troško bendrauti. Pirmuosius 15 mėnesių jis belsdavo į sienas, bet nesulaukdavo atsakymo, o vieninteliai jo draugai buvo balandžiai, kuriuos šerdavo per lango grotas. Tačiau galų gale gretimoje kameroje uždarė kitą kalinį. P. Kropotkinas greitai sugalvojo sistemą – pabeldimų skaičius reiškė raidės vietą abėcėlėje, tad buvo galima dėlioti žodžius ir sakinius. Galų gale jis papasakojo savo jaunajam kaimynui visą Paryžiaus komunos istoriją – tam prireikė belsti visą savaitę. 1876 m. suprastėjus P. Kropotkino sveikatai (ledynų tyrimai gali padėti atsiginti nuobodulio, bet ne skorbuto), jis buvo perkeltas į prastai saugomą kalėjimo ligoninę. Netrukus, kai jis kaip kasdien išvestas pasivaikščioti sode, jį išlaisvino draugai revoliucionieriai. Smuikininkas ėmė groti „siautulingą mazurką“, taip duodamas P. Kropotkinui signalą bėgti link jo laukiančio vežimo, nugabensiančio jį į saugią vietą. Jis nusimetė nekenčiamąjį chalatą ir pasileido bėgti – naminių drabužių dienos baigėsi. Pirmiausia jis nuvažiavo pas kirpėją ir nusiskuto barzdą. Tada kartu su draugu sustojo pasivaišinti viename geriausių restoranų Sankt Peterburge – juk ten jų niekas neieškos.
1884 m. socialistė revoliucionierė ir viena svarbiausių „Liaudies valios“ judėjimo narių Vera Figner buvo įkalinta kitoje Sankt Peterburgo tvirtovėje. Užgniaužti tokias neagresyvias grupuotes kaip „Čaikovskio ratelis“ norėjusi vyriausybė Rusijos revoliucionierius tik paskatino tapti dar radikalesniais. „Liaudies valios“ judėjimas tikėjo, kad priimtina ir „darbų propaganda“, kuriai priskyrė ir politinius nužudymus. 1881 m. kovo mėnesį carui Aleksandrui II ajam keliaujant į Sankt Peterburgo Michailo maniežą atlikti karinio patikrinimo, revoliucionieriai metė bombą į jo neperšaunamą karietą. Jam išlipus iš apgadintos karietos mesta dar viena bomba. Šįkart caras sužalotas mirtinai.
Metams bėgant kalėjimo taisyklės sušvelnintos. Tie, kas šiomis dienomis jaučia netikėtai globėjiškus jausmus savo naminiams augalams, supras vaizdingus V. Figner aprašymus, kaip ji džiaugėsi sodindama – net ir mažame sienų apsuptame žemės plotelyje, kur beveik niekad nekrisdavo saulės spinduliai. Ji mėgavosi jausdama tarp pirštų „juodą, grublėtą ir vėsią“ žemę ir netverdavo džiaugsmu pamačiusi, kaip iš sėklų ima dygti augalai. „Kai pradėjo augti augliukai, visur iš žemės stumtis nedideli ūgliai, mus užplūdo neregėtas pasitenkinimas. O kai vasarą jie pražydo... ėmėme džiūgauti kaip vaikai. Ilgėjomės žolės, pievų ir laukų, tačiau staiga pasirodžius žalumos kuokšteliui mūsų išbadėjusias sielas užliejo neįtikėtina jausmų banga.“
1937 m. suimta mokytoja ir žurnalistė Eugenija Ginzburg taip pat daug laiko praleido vienutėje (kaip ir daugelis per Stalino valymus suimtų žmonių, ji nebuvo padariusi jokių nusikaltimų). Kaip ji rašo savo memuaruose „Kelionė į audrą“, kalėdama ji turėjo galimybę „pastebėti, kokia virtuoziška gali tapti žmogaus atmintis, kai ją ištreniruoja vienatvė ir visiškas atsiribojimas nuo išorinių įspūdžių. Galima nepaprastai tiksliai prisiminti viską, ką tik esi perskaičiusi, net ir prieš daugybę laiko, ir pažodžiui pakartoti ištisus puslapius knygų, kurias tareisi seniai pamiršusi.“ (Reikėtų pridurti, kad visą dieną naršydami socialiniuose tinkluose tokio virtuoziškumo nepasieksite). E. Ginzburg niekaip negalėjo suprasti, ką beldimu nori pasakyti jos kaimynė kitoje kameroje, tačiau jai padėjo Vera Figner. E. Ginzburg netikėtai prisiminė jos memuarų puslapį, kuriame paaiškintas beldimo kodas – pabeldimų skaičius atitinka raidės vietą abėcėlėje. Pagaliau E. Ginzburg galėjo susikalbėti su kaimyne. Per visą sunkią kelionę, po kalinimo Maskvoje ir Jaroslavlyje galų gale atvedusią į vieną liūdniausiai pagarsėjusių gulagų Kolymoje, moterį palaikė literatūra. Jaroslavlyje uždarius kalėjimo biblioteką E. Ginzburg stengėsi išsaugoti sveiką protą skaitydama sau paskaitas apie Puškiną ir deklamuodama visas jo eiles, kiek tik galėjo prisiminti. Vienas pirmųjų jai į galvą atėjo ilgas eilėraštis „Namelis Kolomnoje“. Puškinas jį parašė 1830 m., kai kilus choleros epidemijai turėjo vienas pasislėpti kaime – tai buvo vienas produktyviausių jo rašymo laikotarpių.
Kai kalėjimo biblioteka pagaliau vėl buvo atidaryta, E. Ginzburg nustebo pamačiusi, kad ji stulbinančiai gera – tiesą sakant, net geresnė už „išvalytas“ bibliotekas už kalėjimo sienų. „Tolstojus ir Blokas, Stendalis ir Balzakas. Kokia buvau kvaila, kad galvojau apie mirtį!“ – rašė ji. Ji pradėjo nuo Tolstojaus „Prisikėlimo“. Nors visada buvo „aistringa ir nepailstanti knygų graužikė“, kalėjime ji suprato galinti skaityti giliau. „Sėdint vienutėje, – rašė E. Ginzburg, – nebelieka jokio troškimo siekti pasaulietiškos sėkmės iliuzijų, vaidinti diplomatę ar veidmainę arba daryti kompromisų su sąžine. Galima pasinerti į kilnias egzistencines problemas ir to imtis kančios nuskaistintu protu.“
Keliaujant į Sibirą krovininiu vagonu (ant kurio norint nuslėpti, kad gabenami žmonės, buvo užrašyta „speciali įranga“) knygų nebuvo. Mėnesį trukusios kelionės pradžioje visos vagone buvusios 76 moterys deklamavo eiles. Daugelis jų jau daug metų buvo praleidusios vienutėse, todėl, pasak E. Ginzburg, „kiekviena iš mūsų džiūgavo girdėdama savo pačios balsą“. Puikią atmintį turinti E. Ginzburg deklamavo geriausiai iš visų. Už pastangas bendrakeleivės atsilygindavo brangiais vandens atsargų gurkšneliais.
Kartą deklamuodama XIX a. eilėraštį apie drąsias ištremtų revoliucionierių žmonas ji taip užsimiršo, kad nenutilo ir traukiniui sustojus. Į vidų įšokęs sargas pareikalavo, kad ji atiduotų knygą, kurią, jo nuomone, moteris buvo įsinešusi paslapčiomis – jis negalėjo įsivaizduoti, kad žmogus gali prisiminti tiek daug eilių. Jis pareikalavo, kad E. Ginzburg savo nekaltumą įrodytų pusvalandį deklamuodama be pertraukų. Ji pasirinko politiškai neutralų kūrinį – Puškino „Eugenijų Oneginą“. Klausantis, kaip E. Ginzburg deklamuoja vieną geriausių eiliuotų Rusijos romanų, sargo veide atsispindintis pyktis „pamažu virto nuostaba, beveik draugišku susidomėjimu, o galų gale ir vos slepiamu susižavėjimu“. Praėjus sutartam pusvalandžiui jis pareikalavo, kad ji tęstų. Puškinas patiko netgi sargams. „Traukinys vėl pajudėjo, – prisimena E. Ginzburg, – o ratai dundėjo Puškino metro ritmu.“
Sophie Pinkham – Niujorko rašytoja ir knygos „Black Square: Adventures in Post Soviet Ukraine“ (2016 m.) autorė.