Apskritai, didesnio streso, izoliuotoje aplinkoje (įkalinimo įstaiga, kariuomenė, karo veiksmai) veikiami žmonės linkę burtis į „savų“ grupes ir mažų mažiausiai šalintis „svetimų“. Jeigu įkalinimo įstaigose tokį vaidmenį atlieka savotiškos kastos bei susiskirstymas „žemietis-svetimas“ principu, tai kariuomenėje disciplina aiškiai teigia: yra eilinis, puskarininkis, karininkas. Yra dalinys, karinė formuotė suskirstyta pagal subordinaciją ir atliekamas pareigas. Paklusimas galimas tik iš viršaus žemyn ir niekaip kitaip.
1948 metais JAV kariuomenėje oficialiai panaikinus bet kokią nelygybę rasiniu pagrindu, iki tol buvę atskiri daliniai apjungti, tačiau panaikinti segregaciją galvose truko ilgiau – daug dešimtmečių ilgiau. Ir nežinia ar iki galo pavyko.
Karas, gali sukelti dvejopas reakcijas – susitelkimą, kai kovos draugo petys yra labai svarbus, neatsižvelgiant į jo odos spalvą. Natūralu ir tai, kad niekas nenori gauti kulkos į nugarą iš asmens, su kuriuo dar vakar konfliktavai dėl to, kad jo odos spalva vienokio ar kitokio atspalvio.
Iš kitos gi pusės, visur aplinkui tykanti mirtis išvargina fiziškai ir dvasiškai – tuomet eilinis nesutarimas gali virsti gyvybės ar mirties klausimu. Štai jums du įvykiai:
1944 metų liepą amerikiečiai iš japonų atsiėmė Guamą, vakarinėje Ramiojo Vandenyno dalyje esančią salą. Guamas tapo 3-iosios Marine (JAV ginkluotojų pajėgų rūšis orientuota į amfibines operacijas) Divizijos bazavimo vieta.
Artėjant žiemai, sala ir netoli bazės esantis Agana miestelis tapo aršios baltųjų ir juodaodžių Marine konfrontacijos vieta. Preteksto ilgai ieškoti nereikėjo. Baltieji, pamatę miestelyje afroamerikiečius karius kalbant su baltąja moterimi juos apšaudė. Visi grįžo į bazę, tačiau vieno iš juodaodžių pasigesta, tuomet jo draugai (40 draugų, jeigu visai tiksliai) susėdo į karinius sunkvežimius ir patraukė jo ieškoti. Juos sulaikė baltoji Karo Policija pastačiusi prie miestelio barikadą. Konfliktas tam kartui buvo išspręstas suradus ir sugrąžinus dingusį juodąjį karį į dalinį. Sekančią dieną, Šv. Kalėdų dieną, disciplina bazėje nebuvo itin griežta, tad alkoholiu pasivaišinę baltieji tiesiog nušovė 2 juodaodžius tarnybos „draugus“. Atskiruose barakuose dislokuoti juodaodžiai marinai taip pat atidengė ugnį ir puolė džipais persekioti sprunkančius užpuolikus. Galiausiai visus suėmė Karo Policija. 43 abiejų odos spalvų kariai buvo nuteisti. Skandalas nuvilnijo iki pat Baltųjų Rūmų.
Jeigu pirmasis incidentas vadintinas kaip „lokalus“, sekantis, galėjo baigtis labai liūdnomis pasekmėmis.
Vietnamo karo metu JAV Karinės Jūrų Pajėgos, personalo prasme, gyvavo sąlyginai komfortiškai. Dėl technologinių reikalavimų ir būtinybės turėti pakankamai išsilavinusį personalą absoliuti dauguma šauktinių, nekalbant apie karininkus, buvo baltieji – dažniausiai baigę koledžus ir Universitetus, paklusnūs ir disciplinuoti kariai. Žinoma, tikimybė žūti laive nuo Vietkongo kulkos buvo lygi nuliui. Tačiau jau 1971-aisiais, prezidentui Niksonui panaikinus privalomąjį šaukimą, pradėjus išvesti karius iš Vietnamo teritorijos, o pačioje JAV verdant antikarinėms nuotaikoms, situacija pasikeitė beveik 180 laipsnių kampu.
Savanorių ėmė ypatingai trūkti, todėl laivynas ėmė pro pirštus žiūrėti į naujokų papildymą spalvotaisiais kariais. Bėda, kad tiek kariai, turintys gyvenimo geto ir solidžios kriminalinės patirties niekaip nesiderino prie buvusio personalo nei savo pažiūromis, nei darbiniais įgūdžiais ar išsilavinimu. Pavieniai karininkai galėjo galvoti, kad „plauti indus ir šveisti denį... sueis“, tačiau kas aptarnaus lėktuvus, dirbs su ginkluotės sistemomis ir prižiūrės variklių skyrių?
Juolab, naujai atvykstantys laivyno naujokai buvo ne II-ojo Pasaulinio Karo juodnugariai pasiruošę kukliai ir be atsikalbinėjimų klausyti bet kokio įsakymo. Malkolmas X, Martinas Liuteris Kingas ir maištinga 60-ųjų dvasia paliko savo neišdildomą pėdsaką.
Lėktuvnešis „USS Kitty Hawk“, palikęs San Diego uostą pasuko Vietnamo pusėn. Iš beveik 4500 įgulos narių, truputį daugiau negu 300 buvo juodaodžiai. Užėmę žemiausius denius, juodieji jūrininkai sukūrė...savotišką geto. Kalbama, su LSD, „žole“ ir alkoholio virimu iš bulvių. Karininkai ir puskarininkiai į tai žiūrėjo pro pirštus – svarbu nekonfliktuoti į karo zoną plaukiančiame laive. Vėliau dėl to, matyt, smarkiai pasigailėjo.
Kaip tik tuo metu, pavymui išvedamai JAV armijai, komunistinis Šiaurės Vietnamas surengė galingą puolimą. Taip „Kitty Hawk“ su visa įgula atsidūrė įvykių smaigalyje–operacijos „Linebacker I“ metu, lėktuvnešyje esantys orlaiviai privalėjo atlikti daugybę kovinių skrydžių stabdydami priešą. Jau 1972-ųjų spalį lėktuvnešis ir jo įgula pasiekė savotišką rekordą–164-ios bombardavimų dienos „non stop“ ir beveik 19 000 skrydžių. Įgula vos laikėsi ant kojų, o moralinė dvasia laive priminė garo puodą uždarytu dangčiu.
Pagaliau, laivas baigė savo misiją bei pasuko Filipinų link, kur buvo papildytas atsargomis ir....kapitonas įgulai pranešė „malonią“ žinią – naujam įsakymui atėjus, laivas suka atgal Vietnamo link, kur kovinė misija bus pratęsta neribotam laikui. Priežastis paprasta – juos turėjęs pakeisti lėktuvnešis buvo stipriai apgadintas antimilitaristiškai nusiteikusių darbininkų, kurie vietoje remonto sugebėjo išvesti iš rikiuotės laivo jėgainės elementus.
Su šiomis puikiomis naujienomis galvose dalis lėktuvnešio personalo išėjo atšvęsti paskutinių „laisvės“ dienų Filipinų uosto baruose... alkoholio tik betrūko. Žinoma, muštynės, žinoma apsaugos funkcijas atliekantys marinai visiems fiziškai įtikinamai paaiškinę, kad muštis negalima, tačiau.. kitas baras, kiti ir tie patys žmonės – daug sulaužytų nosių, pamuštų akių ir prakirstų antakių.
O ryte lėktuvnešis pasuko į atvirą jūrą bei po kelių dienų intensyviai bombardavo vietnamiečius. Tačiau sulaužytos nosys ir nuoskaudos niekur nedingo. Incidentas vijo incidentą ir štai – minia juodaodžių, laužydama viską savo kelyje ėmė ieškoti baltųjų.
Kapitonas, visų pirma apsaugojo laivo valdymo dalį ir angarus su lėktuvais, o apsaugos marinus pasiuntė įvesti tvarkos. Pastarųjų požiūris į kitų kariuomenės rūšių karius, buvo, švelniai tariant, skeptiškas. Nepriklausomai nuo jų rasės. Užspeitę keliasdešimt maištininkų vienoje laivo dalyje, jie pradėjo derybas, kurios nežinia kaip būtų pasibaigę, bet čia derybininko vaidmens ėmėsi Benas Claudas – laivo aviacijos karininkas-pilotas juodaodžio ir indėnės sūnus. Vienas, tarp įsiutusių juodaodžių, pažeisdamas visas karinės subordinacijos taisykles jis praleido dvi valandas ir...jam pavyko nuraminti įsiaudrinusius jūrininkus. Vėliau sekė baltųjų noras keršyti, bet marinų vaizdas ir tribunolo perspektyva visus apramino.
Pasiekus San Diegą, 27-ni juodaodžiai buvo suimti ir 21-as iš jų gavo realias teismo paskirtas bausmes. Panašaus lygio incidentai JAV ginkluotosiose pajėgose daugiau nepasikartojo. Bent jau iki šių, nerimastingų 2020-ųjų.
