2010 metais Olga Litvinenko paliko Rusiją kartu su keturių mėnesių sūneliu Miša. Ji tvirtina, kad Vladimiras Litvinenka pagrobė jos vyresniąją dukterį Ester-Mariją. 2011 metais Vladimiras Litvinenka paskelbė Olga pagrobta. Šeši jos padėjėjai iš miesto įstatymų leidžiamojo susirinkimo buvo nuteisti pagal įvairius straipsnius.
Olga Litvinenko tvirtina, kad jos tėvas persekioja visus, kas išdrįsta jai padėti, ir iškelia aikštėn pribloškiančius faktus. Jos teigimu, Vladimiras Litvinenka buvo tikrasis disertacijos, kurią 1997 metais apsigynė Vladimiras Putinas, autorius. Pastaruosius dešimtmečius V. Litvinenka, pasak jo dukters, buvo Vladimiro Putino „kasininku“. Latvijos žurnalistas Agnis Buda kalbėjosi su Olga Litvinenko specialiai portalui Delfi.lv.
– Jūsų dabartinis oficialus statusas gana savotiškas. Rusijoje jūs įvardijama kaip „dingusi be žinios“?
– Rusijos jurisdikcijoje pagal suklastotą 2011 m. birželio 11 dienos baudžiamąja bylą, Nr. 300544, (byla buvo iškelta remiantis melagingu mano tėvo Vladimiro Litvinenkos įskundimu) aš oficialiai įvardijama kaip pagrobta arba prievarta laikoma nežinomo asmens ar nežinomų asmenų grupės. Bylą tiria Sankt Peterburgo Tyrimų komiteto ypač svarbių bylų tyrimo skyriaus vedėjas Antonas Breido.
Įdomu, kad tokį pat statusą jau devynerius metus turi ir mano devynerių metų sūnus Miša. Nepadeda jokie laiškai, pažymos ar įvairių pasaulio šalių notarų patvirtinimai, jog aš esu gyva ar kad aš laisvai galiu judėti, kad niekas nekontroliuoja mano veiksmų. Nepadėjo nei pokalbis su tyrėju A Broido, su kuriuo buvau susitikusi Varšuvoje 2012 metų balandį. Aš pasitikau jį oro uoste, pateikiau pasą. Visa tai filmavo Lenkijos televizija – įrašą dar dabar galima pasižiūrėti per „YouTube“.
Tyrėjui ir visai korumpuotai Rusijos tyrimų sistemai naudinga įvardyti mane kaip prievarta laikomą asmenį. Iš tikrųjų, Rusijoje aš tiesiog neegzistuoju. Nenustebsiu, jeigu po poros metų Rusija mane paskelbs mirusia. Prielaidų tam jau yra. Baudžiamoji byla iškelta pagal 127 straipsnio 3 dalį, kur galima rasti netgi tokį žodžių junginį kaip „mirtis dėl neatsargumo“.
– Kam tai naudinga?
– Pirmiausia, tai naudinga mano tėvui, kuris prievarta laiko mano dukterį – be jokio teismo leidimo, be jokių kokių nors institucijų sankcijų. Jis tiesiog yra oligarchas. Užsimanė auklėti mano dukterį – ir laiko ją savo namuose. Įsigeidė senatvėje gyvo žaislo.
Mes su advokatu rašėme užklausas į municipalines institucijas, norėdami sužinoti, kaip gyvena mano duktė, kokiomis sąlygomis ji auklėjama, kokie jos pažymiai, kokia sveikatos būklė. Ir kaskart gaudavome atsakymą: yra byla Nr. 3005444, ir atitinkamai jūs, Olga Vladimirovna, neegzistuojate. Jūs esate pagrobta.
2012 metais aš pabandžiau asmeniškai perduoti tyrėjui A. Breido oficialų prašymą: metas nutraukti bylą Nr. 300544. Ir jis šį prašymą priėmė iš mano rankų, tai yra iš pagrobtosios ir dingusiosios be žinios rankų. Vėliau jis man atsiunčia laišką, kuriame rašo maždaug taip: Olga Vladimirovna, bylos nutraukti mes negalime, nes faktiškai šioje byloje jūs niekaip nefigūruojate. Tai yra aš šioje byloje net nesu „nukentėjusioji“. Tokio statuso aš neturiu. Ne kartą kreipiausi į tesimą, bet netgi tokio statuso nepavyko išsikovoti. Nukentėjusiuoju pripažintas mano tėvas, ne aš. Aš, nusikaltimo auka, šioje baudžiamojoje byloje esu niekas. Nieko nepavyksta pasiekti, vyksta kažkokie oficialūs atsirašinėjimai, triumfuoja kazuistika. Klausykite, net jei aš, tarkim, esu nusikaltimo auka, tai kodėl mano tėvui priskiriamas nukentėjusiojo statusas? Čia tas pat, kai iš šeimininko pavagiamas automobilis?! Pas mus kaip rytuose: moteris yra tėvo nuosavybė?
Skaitytojams skubu paaiškinti: nukentėjusiosios statuso aš negaliu gauti, nes jeigu aš byloje esu niekas, tai į bet kokius mano laiškus ir prašymus teismas neatsižvelgia. Apibendrinant, teisingumas „rusiškai“.
– Kokiomis aplinkybėmis jūs praradote savo pirmąją dukrą Ester-Mariją?
– Praėjo jau beveik dešimt metų, ir šis klausimas man skausmingiausias. Iki šiol jis sukelia audrą emocijų, ir todėl prašau atleisti už trumpą atsakymą.
Viskas buvo taip, kaip anksčiau esu minėjusi žiniasklaidai. Išvykau gimdyti antrojo vaiko, mano sveikatos būklė buvo gana sunki, todėl teko anksčiau gultis į gimdymo namus,. Aš buvau vieniša motina, todėl galėjau palikti savo vyresniąją dukrelę Ester-Mariją tik pas senelius. Mano tėvukas sumąstė gudrų planą: užsikariauti mano pasitikėjimą, o tada pasiimti mano vaiką. Aš niekada neketinau visam laikui palikti savo vaiko. Visi, kas mane pažįsta, puikiai žino mano žmogiškąsias savybes. Mieste mane matė, žinojo, kaip laukiau savo pirmosios dukrelės, kaip norėjau šio vaiko. Mano kova už vaiką prasidėjo iškart, kai supratau, kad vyksta kažkas ne taip.
Atsigavusi po gimdymo, nuvažiavau į vasarvietę, į Beloostrovo gyvenvietę, pas senelius. Ester-Marija buvo ten. Supratau, kad kažkas negerai. Staiga girdžiu, prie vaiko šneka „teta Olia atvyko“. Vėliau Ester-Mariją iš manęs vis paimdavo, sakydami, kad ji sirguliuoja. Neva, atvyksi po poros dienų, pasiimsi. Keletą kartų taip atvykdavau, o vėliau supratau, kad vyksta kažkas nesuprantama, kažkas, kas peržengia gėrio ir blogio ribą.
Suprantate, visa tai atrodo kaip korumpuota kloaka. Vadinasi, jeigu esi V. Putino draugas, gali daryti, ką tik nori. Gali vogti vaikus, ir tau už tai niekas negresia. Gali pažeidinėti įstatymus. Tiesiog dėl to, kad esi V. Putino draugas – jau nekalbant apie tai, kad jo vardu rašei disertaciją, kuri, beje, išgarsėjo kaip plagiatas. Kad ir kaip būtų, tu jau priklausai išrinktųjų ir neliečiamųjų ratui. Tiesą sakant, tokios dabartinės Rusijos realijos, kurias aš patyriau savo pačios kailiu.
– Jūsų kaip deputatės įgaliojimai bent kiek padėjo šioje situacijoje?
– Kai išnaudojau visas galimybes žmogiškai išspręsti šį konfliktą, kreipiausi į vietos municipalitetą. Iš ten sulaukiau išvadų, esą aš esu teisi ir kad mano tėvai privalo skubiai grąžinti vaiką. Vėliau, kiek man žinoma, tėvas asmeniškai skambino, rėkė, grasino municipaliteto darbuotojams.
Pirmąjį teismo posėdį aš laimėjau. Bet vėliau įsigaliojo „administracinis resursas“, kuris galioja iki šiol.
– Kaip gerai jūs pažinojote „Kremliaus virėją“, Prigožiną? Kaip jis įsiliejo į Rusijos elito ratą?
– Prigožiną prisimenu labai gerai. Su juo susijusi faktiškai visa mano vaikystė. Tais laikais, kai dirbau Kalnakasybos institute, pažinau Prigožiną labai gerai.
Su mano tėvu Prigožinas susipažino per Viktorą Kirjanovą. Jis viduriniuoju savo karjeros etapu vienu metu ėjo Sankt Peterburgo ir Leningrado srities Valstybinės kelių eismo saugumo inspekcijos valdybos Vyriausiosios vidaus reikalų valdybos viršininko pareigas. Kirjanovas buvo mano tėvo kaimynas Vasiljevsko saloje – tai pirmasis mano tėvo statybos projektas. Ir šį butą Kirjanovas, be abejo, gavo ne be jo pagalbos, Butai buvo skirstomi reikalingiems žmonėms, tai gerai žinoma. Su Kirjanovu labai artimai bičiuliavosi mano tėvas.
Savo laiku Prigožinas draugavo su Kirjanovu. Kalbėta, kad jie net turėjo bendrą restoraną „Į sveikatą!“ Petrogrado pusėje. Ten mėgo švęsti gimtadienius mano mama, tėtis taip pat ten būdavo dažnas svečias. Sąskaitos faktiškai nebuvo apmokamos. Vėliau Prigožinas atidarė restoraną „Rusiškas kičas“, kuriame tėvui taip pat niekas nekainavo. Kai ėmė veikti pirmasis rinkiminis V. Putino štabas Sankt Peterburge, Prigožinas jau palaikė gerus santykius su mano tėvu.
Savo, kaip verslininko, karjerą Prigožinas pradėjo Sankt Peterburge. Vėliau, kaip gerai žinome, jis savo veiklą išplėtojo visoje Rusijoje. Pamenu, kaip jis rengė savo pirmąjį banketą Kremliuje – prezidento Putino inauguracijos dieną.
– Kai jūs bendravote su Prigožinu, ar galėjote patikėti, kad jis pajėgus įgyvendinti milžiniško masto projektus? Sukurti imperiją mitybos sferoje, organizuoti „trolių fabriką“ ir išplėsti veiklą tolimose šalyse? Ar kad jo vardas bus siejamas su „Vagnerio grupės“ samdiniais?
– Atsakomasis klausimas: o kas tuo metu galėjo pamanyti, kad paprastas rektorius, kuris nekūrė jokio prekės ženklo ir negali pasigirti jokiu svarbiu moksliniu išradimu, staiga atsiras Rusijos „Forbes“ sąraše 112-oje vietoje?
Rusiją mėgstama lyginti su užsieniu. Parodykite man bent vieną rektorių pasaulyje, kuris sėdęs į aukštą postą iš 32 kvadratinių metrų ploto buto 1994 metais staiga būtų tapęs milijardieriumi. Tai įmanoma tik Rusijoje. Maža to – tai toli gražu ne sėkmės istorija, kurią galima pasakoti Vakarų universitetuose per paskaitas apie verslą ir ekonomiką. Veikiau tai istorija apie tuos, kurie pateks į garsiausių korupcinių skandalų reitingą. Tas faktas, kad restauratorius iš Sankt Peterburgo Prigožinas išgarsėjo visame pasaulyje, niekuo nestebina. Beje, jis išgarsėjo taip pat ne dėl kokių nors pritrenkiančių pasiekimų visos žmonijos labui.
– Pirmajame „trolių fabriko“ etape pas jus kas savaitę atsirasdavo pluoštai pinigų po 10 000-20 000 dolerių. Iš kur tokie grynųjų srautai?
– Atsakysiu trumpai, nes bijau išsiplėsti šiomis temomis viešai. Aš gerai prisimenu, kaip pirmajame rinkiminiame V. Putino štabe, kuriam Sankt Peterburge vadovavo mano tėvas, būdavo skambinama verslininkams, nuo smulkiausiųjų iki stambiausiųjų. Jiems būdavo nurodoma, kokią sumą reikia perduoti ir kam. „Štabo reikmėms“ dėžėmis nešė, lagaminais vežė. Jeigu žmonės nenorėdavo to daryti, jiems būdavo grasinama. Kai kas po grasinimų sutikdavo, kiti – ne. Iš tų, kurie atsisakydavo, atimdavo verslą, vykdavo „vizitai“ naudojat jėgos struktūras. Tokie dalykai Rusijoje – jokia naujiena. Deja, tokia verslo apsukų praktika.
– Šį išvežimą organizavo buvęs generolas iš Užsienio žvalgybos tarnybos, Genadijus Belikas. Devintajame dešimtmetyje jis rezidavo Belgijoje ir Prancūzijoje, apie 1982 metus jis buvo demaskuotas ir deportuotas. Sankt Peterburge apie maždaug 1990 metus jis subūrė Užsienio žvalgybos veteranų asociaciją, į kurią įstojo ir Putinas. Vėliau į Asociaciją buvo priimtas ir jų bendras artimas bičiulis Vladimiras Jakuninas (vėliau – „Rusijos geležinkelių“: prezidentas, – Red.).
G. Belikas įsteigė viešą akcinę bendrovę „Arktis“. Tai buvo pagrindinė įmonė, per kurią buvo vykdomas spalvotųjų ir retųjų žemės metalų supirkimas dešimtojo dešimtmečio pradžioje, iš pradžių Leningrado srities įmonėse „Pikalevsko aliuminio oksido gamykla“ ir „Boksitogorsko aliuminio oksidas“.
V. Litvinenka bendradarbiavo su šiomis įmonėmis moksliniais klausimais ir pažinojo jų vadovus. Taip G. Belikas su juo susipažino ir užverbavo, kad pasinaudotų V. Litvinenkos ryšiais papirkinėjant įmonių vadovus. Retuosius žemės metalus imta pardavinėti ir forminti kaip gamybos atliekas. Vėliau G. Belikas supažindino Kasybos universiteto rektoriaus pavaduotoją V. Litvinenką su tuometiniu mero pavaduotoju Putinu. Putinas buvo įsipainiojęs į schemas ir padėjo organizuoti retųjų žemės metalų išvežimą per sieną.
Užsienyje spalvotieji ir retieji žemės metalai jau buvo pardavinėjami kaip spalvotasis gaminys, rinkos kainomis, o pinigai vėl suko atgal į lengvatinio apmokestinimo zonas. Man rodos, buvo pasinaudota kažkokiais ryšiais Rygoje. Tėvas ten važiavo keletą kartų.
– Ankstesniuose savo interviu minėjote, kad jūsų tėvas turėjo paralelinių verslo interesų su Putinu, užsimenate apie deimantus ir auksą, kurie dažnai išgaunami vietinėje rinkoje. Jūsų nuomone, šis verslas prieš dvidešimt ir daugiau metų buvo susijęs su tokio lygio Rusijos įmonėmis kaip ALROSA? Ir ar jau tada V. Litvinenka su sąjungininkais galbūt taikėsi į kitus žemynus, pavyzdžiui, Afriką?
– Taip, su ALROSA rektoriaus įmonė glaudžiai bendradarbiavo, ten vyko netikri aukcionai, siekiant pigiai įsigyti kokybiškų metalų. Aš pati buvau atsakinga už raštvedybą, tėvas vertė mane tuo užsiimti. Bendravau jo vardu su „De Beers“ ir su Izraelio bendrovėmis. Prigožinas taip pat domėjosi šiuo klausimu, jis buvo tėvo kompanionas daugelyje projektų.
– Žiniasklaidoje aktyviai diskutuojama apie Putino „kasininkus“, prie kurių jūs, priskiriate ir savo tėvą. Čia neapsieisime ir be pokalbio apie lengvatinio apmokestinimo schemas. Ar turite savo versiją, kokios lengvatinio apmokestinimo schemos buvo taikomos, kas galėjo būti jų autorius?
– Tėvas buvo toks šešėlinis kasininkas dar nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio, kai jam ėmė plaukti lengvi pinigai iš universiteto biudžeto – iš disertacijų pardavimų ir įvairių abejotinų versliukų, kuriuos jis sukdavo. Lengvatinio apmokestinimo schemoms faktiškai vadovavo Anatolijus Suslovas, V. Litvinenkos pavaduotojas ir artimiausias padėjėjas. Spėju, kad A. Suslovas iki šiol tuo verčiasi. Būtent jis buvo atsakingas už nekilnojamojo turto forminimą Izraelyje per lengvatinio apmokestinimo bendroves. Turiu kai kurių dokumentų apie šias bylas, taip pat sąskaitų, laikomų viename iš Izraelio bankų, numerius.
Aš turėjau informacijos, nes tėvas patikėjo man lydėti A. Suslovą Izraelyje. Moku kalbą, ir mes galėjome be vertėjų pagalbos aptarinėti reikalus užsienyje.
Na, ir, žinoma, tėvas turi visą grupę juristų ir buhalterių, kuriems jis moka – taip pat ir iš Kalnakasybos universiteto atlyginimų fondo. Jiems vadovauja juristė Svetlana Savinova, kuri jau seniai yra ir V. Litvinenkos meilužė. S. Savinova yra artimiausia rektoriaus patikėtinė visuose abejotinuose reikaluose. Tai galbūt pernelyg asmeninė informacija, bet būtent ši moteris prisidėjo prie to, kad aš negalėčiau bendrauti su savo motina.
Aš turiu faktų, kurie byloja, kad būtent S. Savinova suorganizavo neteisėtą mano ir mano vaikų sekimą Lenkijoje. Ir dabar Lenkijos prokuratūra, į kurią aš kreipiausi ir kuriai pateikiau dokumentinių tokių veiksmų įrodymų, nagrinėja baudžiamąją bylą. S. Savinova ir V. Litvinenka paieškomi dėl apklausos.
– Jūsų tėvas yra vienas iš bendrovės „PhosAgro“ akcininkų. Anksčiau jūs minėjote apie kito įtakingo „PhosAgro“ akcininko, Igorio Antošino, schemas? Ar galėtumėte jas apibūdinti?
– I.Antošinas iki karantino nuolat skraidė savo privačiu lėktuvu į įvairias šalis, labai dažnai į Čekiją. Man asmeniškai žinoma viena lengvatinio apmokestinimo įmonė, kontroliuojama „PhosAgro“, iš kurios buvo pervedami pinigai į Izraelį mano tėvui.
– Su „PhosAgro“ siejama visa eilė nekilnojamojo turto objektų, esančių užsienyje – Kipre, Londone. Didžiausia privati valda „Witanhurst“ Londone, kurios kaina siekia beveik 150 mln. eurų, priklauso Andrejui Gurjevui, stambiam „Phos Agro“ akcininkui. Ar per „PhosAgro“ akcininkų A. Gurjevo ir I. Antošino susitikimą, vykusį 2008 metais „Hilton“ viešbutyje Tel Avive, kuriame ir jūs dalyvavote, buvo svarstomas nekilnojamasis turtas kaip dalis lengvatinio apmokestinimo schemų?
– Tuomet aš per daug nesigilinau į detales. Bet žinau, kad jiems svarbiausia rūpėjo pervesti savo slepiamus pelnus būtent į lengvatinio apmokestinimo įmones. Jie tada svarstė galimybę įsigyti rūmus Londone būtent tokių įmonių vardu, kad galima būtų nuslėpti tikrąjį savininką. Buvo užsimenama apie tam tikrą schemą, pagal kurią produkcija būtų parduodama už žemą kainą fiktyvioms įmonėms, priklausančioms lengvatinio pamokestinimo bendrovėms. O vėliau šios įmonės jau parduodavo „PhosAgro“ produkciją Vakaruose už rinkos kainą – pelnas nusėdo tose lengvatinio apmokestinimo bendrovėse, Vakarų bankuose laikomose sąskaitose. Kitas žingsnis –šių lengvatinio apmokestinimo bendrovių vardu buvo perkamas nekilnojamasis turtas.
Tiksliai žinau, kad tėvas pirko elitinį namą Izraelį, o vėliau netikėtai liepė jį parduoti. Ne ką prastesnę vilą turėjo ir jo padėjėjas A. Suslovas. Pinigai pirkiniui keliavo iš lengvatinio apmokestinimo bendrovių, susijusių su „PhosAgro“.
– Galbūt rektorius V. Litvinenka ruošiasi galimam įtakos praradimui ir rengia atsitraukimo placdarmą Vokietijoje, Fraiburge. Kokių yra prielaidų, leidžiančių patikėti, kad toks variantas yra įmanomas?
– Vokietijoje yra ne tik Gerhardas Schroderis. Greičiausiai mano tėvas rado savąjį Šrioderį, kuris taip pat myli pinigus. Jis turbūt yra įsitikinęs, kad tie, kuriuos jis maitina, ir vėliau jų gins nuo teisingumo. Pinigų V. Litvinenka „suschemino“ tikrai daug. Jis dar ilgai sugebės mokėti už tokią apsaugą.
– Kokių permainų Rusijoje jūs laukiate labiausiai?
– Labiausiai norėtųsi, kad liaudis nusikratytų šia čekistine valdžia. Kad visi, kalti dėl čekistų valdžios užgrobimo, būtų patraukti atsakomybėn. Tarp jų ir tie, kurie šiandien dangstosi opoziciniais apdarais. Labai svarbu, kad būtų priimtas ir įgyvendintas griežčiausias liustracijos įstatymo variantas, įskaitant kiekvieną policininką ir neteisėtos privatizacijos dalyvį. Ir kad pagaliau ši milžiniška teritorija būtų suskaidyta į daugybę nedidelių suverenių valstybių, kuriose būtų galima kurti demokratinius ir liberalius santykius. Be vagių-oligarchų ir kraugeriškų čekistų, kur egzistuotų tikra savivalda ir laisvės.
Teksto originalas publikuotas Delfi.lv 2020 m. birželio 2 d.
