Daugeliui šaltąjį karą mačiusių bei šaltus dabartinius santykius stebinčių žmonių atrodo, kad JAV ir Rusija visada buvo didžiausios priešininkės. 1991 m. sužlugus Sovietų sąjungai JAV šventė pergalę. Atsirevanšuoti ir vėl paversti Rusiją didžia norintis Putinas skatino isteriją dėl JAV ir piktinosi pernelyg dideliu Vašingtono kišimusi. Tuo tarpu Donaldas Trumpas mano, kad praeityje JAV buvo pernelyg švelni, todėl iš esmės sutinka su V. Putino kritika ir žada pirmenybę skirti tik siauriems JAV interesams.

Knygoje „The Russian Job“ Douglas Smith atmeta šiuolaikinius abiejų valstybių mitus bei iškraipytas jų vadovų istorijos versijas ir papasakoja apie didžiausią istorijoje JAV humanitarinės pagalbos akciją, prieš šimtmetį įvykdytą norint išgelbėti milijonus gyvybių besikuriančioje Sovietų sąjungoje. 1920–1922 m. karų ir revoliucijos nuniokotoje Rusijoje kilo sausra, o po jos – vienas didžiausių Europos badmečių. Iš dalies valstybė buvo kalta pati – egzekucijomis ir maisto produktų nusavinimu Raudonosios armijos gąsdinami valstiečiai smarkiai sumažino dirbamos žemės plotus ir sėjo tik tiek, kiek reikėjo išgyventi patiems.

Aiškiai suvokdamas, kad maistas reiškia galią, Vladimiras Leninas atsisakė karinio komunizmo ir įvedė naują ekonominę politiką, leidusią užuot vykdžius nusavinimus skirti mokesčius bei įvesti šiek tiek kapitalizmo elementų. Tačiau jau buvo per vėlu. 1921 m. pabaigoje didžiulėje prie Volgos upės plytinčioje teritorijoje paplito badas ir kanibalizmas.

Lenino skulptūra

Su pažadais duoti duonos ir baigti karą į valdžią atėjusiems bolševikams kilo grėsmė, jog jų valdymą užbaigs badas. Savo žmonių nesugebantys išmaitinti proletarų revoliucijos lyderiai pagalbos paprašė iš Vakarų. Kažkada amerikietišką kapitalizmą keikęs bolševikų rašytojas Maksimas Gorkis prašė „visų dorų Europos ir Amerikos žmonių“ Rusijai „duoti duonos ir vaistų“.

Jo prašymą išgirdo Amerikos paramos administraciją (American Relief Administration, arba ARA) įkūręs Herbert Hoover. Būsimasis prezidentas veikti nusprendė ne dėl to, kad pritarė bolševikų režimo „žmogžudiškai tironijai“, bet todėl, kad tikėjo, jog Amerika privalo (ir geba) gerinti pasaulį. Jei badauja vaikai, JAV užduotis – palengvinti jų kančias. „Turime atskirti Rusijos žmones nuo vyriausybę užėmusios grupės“, – tvirtino H. Hoover.

Tačiau sovietų valdžios dviveidiškumas ir paranoja ARA pareigūnus persekiojo iki pat misijos galo. Nors viešumoje bolševikų lyderiai amerikiečius gyrė ir jiems dėkojo, slaptoji policija vietos valdininkams paliepė: „Jokiu būdu neleiskite rengti didelių viešų renginių ar kitais būdais žmonių vardu išreikšti dėkingumo.“ Vos tik misija baigėsi, valdžia ėmė naikinti visus JAV pagalbos įrodymus.
The Economist

ARA reikalavimas suteikti jai visišką autonomiją sovietų vyriausybei sukėlė įtarimą. Įtartinas jiems pasirodė ir įsipareigojimas padėti nepaisant „rasės, išpažįstamos religijos ir socialinio statuso“ – juk režimo atstovai patys buvo pašalinę ištisas žmonių klases ir nacionalizavę ne tik privačią nuosavybę, bet ir žmonių gyvybes. Tačiau susidūrę su dilema, ar prarasti garbę, ar valstybę, bolševikai nusileido ir ARA sąlygas priėmė – bet operaciją stebėti patikėjo slaptajai policijai.

D. Smith knyga – ne politinės istorijos kūrinys. Joje daugiausiai dėmesio skiriama papasakoti, kaip ARA pareigūnai (kurių dauguma turėjo patirties kariuomenėje) gyveno dvejus su puse metų praktiškai perėmę Rusijos civilinės vyriausybės funkcijas ir maitindami 10 mln. žmonių. Volgos regione, kur gyventojai iš bado buvo ėmę virti ir valgyti žmogieną, ARA organizavo virtuves, rūpinosi transportu, dalino maistą ir atstatinėjo ligonines.

Lenino skulptūra

Rusijoje susidūrus su baisiomis žmonių kančiomis jie patyrė tokią įtampą, kad daugelis atsidūrė prie išsekimo ribos ir beveik neteko vilties, tačiau misija taip pat suteikė jų karjeroms prasmės. „Laimingas gali būti tik tarnaudamas kitiems“, – rašė vienas ARA pareigūnas. „Amerikiečių suteikta pagalba niekad nebus pamiršta, o apie jų žygdarbius seneliai pasakos savo anūkams“, – dėkingi kalbėjo rusai.

Tačiau sovietų valdžios dviveidiškumas ir paranoja ARA pareigūnus persekiojo iki pat misijos galo. Nors viešumoje bolševikų lyderiai amerikiečius gyrė ir jiems dėkojo, slaptoji policija vietos valdininkams paliepė: „Jokiu būdu neleiskite rengti didelių viešų renginių ar kitais būdais žmonių vardu išreikšti dėkingumo.“ Vos tik misija baigėsi, valdžia ėmė naikinti visus JAV pagalbos įrodymus.

1950 m. leidimo Didžiojoje sovietų enciklopedijoje ARA vadinama organizacija, slėpusia „šnipinėjimo ir valstybės griovimo veiklą bei paramą kontrrevoliucijos veikėjams“. O šiuolaikiniuose Rusijos istorijos vadovėliuose apie įvykį vos užsimenama. Tačiau šią istoriją prisiminti reikėtų – ne tik Rusijai, bet ir JAV, kuri didžiąją dalį XX a. sukauptos galios įgijo ne dėl karinės jėgos, o dėl savo puoselėjamų vertybių. Kaip H. Hoover pasakė M. Gorkis: „Amerikos žmonių dosnumas atgaivino svajonę apie žmonių brolybę laikais, kai visai žmonijai reikėjo geraširdiškumo ir gailesčio.“