Dalijamės ištrauka iš knygos „Nieko nesakyk" (leidykla „Kitos knygos").
Bet visa tai vyko 1972-ųjų Belfaste, kur didžiulės chaotiškos šeimos buvo įprastas dalykas, taigi Džyn Makonvil nesitikėjo gauti medalio. Tiesą sakant, niekas jai to ir nesiūlė.
Bet visa tai vyko 1972-ųjų Belfaste, kur didžiulės chaotiškos šeimos buvo įprastas dalykas, taigi Džyn Makonvil nesitikėjo gauti medalio. Tiesą sakant, niekas jai to ir nesiūlė.
Vietoj medalio gyvenimas moteriai skyrė dar vieną didžiulį išbandymą – mirė jos vyras Arturas. Po ilgos ir sekinančios ligos vieną dieną tiesiog užgeso, ir Džyn suprato esanti vienui viena bedarbė našlė su apverktina išmoka ir būriu reikalaujančių dėmesio vaikų. Keblios padėties visiškai išmušta iš vėžių, moteris sunkiai įstengė susidoroti su ją užplūstančiais jausmais. Dažnai tūnodavo užsidariusi namie ir, vyresnėliams gainiojant ir prižiūrint mažylius, ieškodavo ramybės, traukdama cigaretę po cigaretės. Džyn bandė kurti ateities planus ir susitaikyti su savo nelaimėmis. Tačiau tikroji tragedija Makonvilių dar laukė ateityje.
Iš namų, kuriuose prabėgo paskutinės Arturo gyvenimo dienos, jie buvo neseniai persikraustę į didėlesnį socialinį būstą šaltame, drėgname ir gremėzdiškame Divis daugiabučių komplekse Vakarų Belfaste. Gruodžio būta šalto, jau ankstyvą popietę miestas paskęsdavo tamsoje. Naujajame bute dar nebuvo prijungta viryklė, tad Džyn išsiuntė penkiolikmetę Heleną – vieną savo mergaičių – parnešti žuvies su bulvytėmis iš netoliese esančio restoranėlio. Visiems lūkuriuojant, kol Helena grįš, motina prisileido karštą vonią. Kai namie pilna mažų vaikų, neretai vienintelis būdas nuvogti sau porą akimirkų yra užsirakinti vonios kambaryje. Džyn buvo smulki ir perbalusi, jos subtilius veido bruožus gaubė tamsūs plaukai, kuriuos ji dažnai susirišdavo. Įlipusi į vonią, moteris gulėjo karštame vandenyje, kol paraudo oda. O vos išlipusi lauk, išgirdo beldžiant į laukujes duris. Buvo gal septinta valanda vakaro. Vaikai nusprendė, kad tai Helena parnešė namo vakarienę.
