„Koks puikus buvo pirmininkavimas!“, – po visą naktį trukusio varginančio ES viršūnių susitikimo gruodžio viduryje Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen didžiausią šypseną skyrė Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Susitikimas, kuriame ES lyderiai rado kompromisą dėl daugybės sudėtingų klausimų, užbaigė šešis mėnesius trukusį Vokietijos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai – nuo sausio 1 d. pirmininkaus Portugalija. Gali būti, kad susitikimas taps aukščiausiu paskutinės Angelos Merkel kadencijos tašku.
Prieš metus A. Merkel įtaka buvo pradėjusi silpti. Pažadėjusi nekandidatuoti penktajai kadencijai, ji įsitraukė į užsienio politiką, o vidaus politiką tuo tarpu užvaldė įnirtingos varžybos dėl jos posto. A. Merkel centro dešiniųjų Krikščionių demokratų partijos (CDU) reitingai nesiekė 30 proc. – partiją skaldė ginčai, dėl kurių iš lyderės posto teko pasitraukti CDU vadovei ir, kaip buvo manoma, būsimai A. Merkel įpėdinei Annegret Kramp-Karrenbauer. Kanclerės ateities planai buvo sugriauti.
Tačiau dėl dviejų priežasčių viskas pasikeitė. Pirmoji buvo pandemija, padėjusi A. Merkel vėl atsidurti dėmesio centre. Kovo 18 d. pasirodžiusi per televiziją kanclerė prikaustė Vokietijos dėmesį paskelbdama, kad naujasis koronavirusas šaliai bus didžiausias iššūkis nuo 1945 ųjų. Vokietijai kovojant su dar pavojingesne antrąja banga, A. Merkel parlamente aistringai reikalavo greičiau ir griežčiau įvesti karantiną (pagal Konstituciją tokia galia paliekama atskiroms žemėms). Nedidelis mirčių skaičius, stiprios atsakomosios fiskalinės priemonės ir rami A. Merkel lyderystė padėjo jai susigrąžinti populiarumą. Dabar jos reitingai perkopė 70 proc., o parama jos partijai taip pat nepaprastai išaugo.
O tada atėjo metas pirmininkauti Taryboje. Covid-19 atmainoms keliant išbandymą Europos tarpusavio ryšiams, A. Merkel sulaužė Vokietijos tabu dėl bendrų skolų ir padėjo susitarti dėl 750 mlrd. eurų vertės paramos fondo, skirto 2021 m. ir vėliau skatinti visos Europos ekonomiką. Vėliau kanclerei pavyko įtikinti užsispyrusias Lenkijos ir Vengrijos vyriausybes susitikti su ES biudžeto sąlyga, reikalaujančia, kad narės laikytųsi teisinės valstybės principų, bei sugriežtinti ES kovos su klimato kaita tikslus. Gruodžio mėnesį sekėsi dar geriau: išvengta Jungtinės Karalystės pasitraukimo be susitarimo, ir atrodė (kaip tik prieš pasirodant naujam „The Economist“ numeriui), kad netrukus bus sudarytas ir pradinis susitarimas dėl investicijų su Kinija. Šio susitarimo A. Merkel siekė jau ilgai, nepaisant to, kad juo nepatenkinta vis didėjanti Kinijos skeptikų grupė ir naujoji J. Bideno administracija.
Dėl to nenuostabu, kad, kaip teigia Vokietijos sveikatos ministras Jensas Spahnas, rinkėjai nespėjo suvokti, kad kanclerė jau ruošiasi pasitraukti. Tačiau pasibaigus pirmininkavimo laikotarpiui ir traukiantis blogiausiam pandemijos etapui, A. Merkel žvaigždė gali užgesti greičiau, negu tikėtasi. 2021 m. svarbių politinių įvykių virtinė ties kelią rugsėjo rinkimams ir primins rinkėjams, kad A. Merkel era baigiasi.
Pirmasis iš šių įvykių – tai naujo CDU vadovo išrinkimas virtualiame partijos suvažiavime sausio 16 d. Visi trys kandidatai į postą laiko jį pirmuoju žingsniu į kanclerio vietą. Tačiau rinkiminė kampanija nuvylė, ir ne tik dėl to, kad dėl covid-19 balsavimą teko atidėti du kartus. Debatai buvo banalūs, ir atrodo, kad stipriausi CDU atstovai baiminasi, jog pernelyg aistringa kova dėl partijos ateities gali likus vos keliems mėnesiams iki rinkimų atskleisti sunkiai gyjančias vidinių nesutarimų žaizdas.
Nė vienas iš trijų kandidatų nepatraukė partijos rėmėjų dėmesio. Dažni ir griežti mokesčius mažinti siekiančio Friedricho Merzo pasisakymai patinka konservatyviajai CDU daliai, tačiau kelią nerimą nuosaikiesiems, kurie žino, kad Vokietijoje rinkimus lengviausia laimėti siekiant aukso viduriuko. Linksmas, tačiau nuobodus daugiausiai gyventojų turinčios Šiaurės Reino Vestfalijos žemės vadovas Arminas Laschetas, rodos, neturi kitų idėjų, tik mėgdžioti A. Merkel centrizmą – jo reitingai labai sumažėjo. O kažkada A. Merkel atleistas užsienio politikos ekspertas Norbertas Röttgenas iš pradžių net nelaikytas rimtu kandidatu. Gyvybinga ir labiausiai į moteris ir jaunuolius nukreipta kampanija padėjo jam tapti rimtu varžybų dalyviu, tačiau jo pergalė vis dar laikoma mažai tikėtina.
Dalis CDU narių daugiau ar mažiau atvirai murma, kad J. Spahnas, kuris gerai susidorojo su jam kilusiais iššūkiais, tapti lyderiu tiktų labiau negu A. Laschetas, kuriam jis prisiekė ištikimybę. Daugelis taip pat ilgesingai dairosi ir į Bavariją ir jos charizmatišką lyderį Markusą Söderį, vadovaujantį CDU giminingai partijai Krikščionių socialistų sąjungai (CSU). Paprastai didesnė CDU partija abiem partijoms renkant bendrą kandidatą į kanclerio postą (kurį jie greičiausiai išrinks pavasarį) tikėtųsi turėti lemiamą balsą. Tačiau dėl kompetentingo darbo covid-19 krizės metu M. Söderis tapo vienu populiariausių Vokietijos politikų. Nors jis ir neigia kandidatuosiantis į aukščiausią postą, toks klausimas vis dar užduodamas.
Dėl viso to CDU kyla problema. Iš trijų populiariausių konservatyvių politikų Vokietijoje vienas traukiasi (A. Merkel), kitas nesiryžta stoti į kovą (J. Spahnas), o trečias (M. Söderis) teigia nepuoselėjantis didesnių ambicijų. Tuo tarpu trys dėl CDU vadovo vietos kovojantys kandidatai smarkiai atsilieka. Ar J. Spahno ir M. Söderio ambicijos ir toliau išliks kuklios, dar neaišku. Tačiau 1001 partijos atstovui, kuriam patikėta išrinkti naująjį lyderį, teks gerokai palaužyti galvą dėl nepatogios CDU padėties.
Visos pusės sutaria, kad aukšti CDU ir CSU reitingai slepia vadinamąjį „A. Merkel priedą“, kuris prieš rinkimus greičiausiai pranyks. Kokia tikroji padėtis, bus aišku tada, kai partija išsirinks naują vadovą. Dalį centristų balsų (ypač jei sausį laimės F. Merzas) tikisi perimti stiprėjanti Žaliųjų partija, kuri 2019 m. buvo trumpam aplenkusi CDU ir CSU. To paties tikisi ir švelnaus būdo finansų ministras ir vicekancleris Olafas Scholzas, rinkimuose vadovausiantis Socialdemokratų partijai (SPD). Tačiau net anksti paskyrus jį kandidatu į kanclerius, prasti partijos reitingai nepagerėjo.
2021 m. Vokietijos partijoms taip pat reikės susiremti penkių žemių rinkimuose. Dviejose žemėse vyksiantys rinkimai gali tapti išbandymu, ar CDU tikrai pasiryžusi nebendradarbiauti su kraštutinių dešiniųjų „Alternatyvos Vokietijai“ partija. Tačiau svarbiausia kova vyks kovo mėnesį turtingoje pietinėje Badeno Viurtembergo žemėje, kuriai vadovauja CDU ir Žaliųjų koalicija. Toks susitarimas gali tapti bandymu, ar pasisektų nacionalinei koalicijai, kurios vyresniąja partnere taptų CDU/CSU. Akivaizdu, kad tokiai „žaliųjų juodųjų“ koalicijai ruošiasi abi partijos, tačiau artėja labiausiai nenuspėjami Vokietijos rinkimai per kelis dešimtmečius, kuriuose galima laukti svaiginančios kitokių kombinacijų įvairovės. Nors A. Merkel labiau už viską vertina stabilumą, jai ruošiantis pasitraukti iš šalies vadovės pareigų atrodo, kad jo lieka vis mažiau.