Priverstinės latvių vaikų evakuacijos į Tatarstaną istorija iki šiol detaliai neišanalizuota. Šių įvykių liudijimai – vien buvusių pionierių prisiminimai ir medžiagos, kurias praėjusio amžiaus septintą dešimtmetį surinko Liepojos pionierių namai. Apie pionierių iš stovyklų Uogrėje ir Jūrmaloje evakavimą apskritai nėra žinių.
Latvijai atkūrus nepriklausomybę, Liepojos regioninio valstybinio archyvo (LRVA) darbuotojai rado Liepojos miesto vaikų ir jaunimo centre buvusių Pionierių namų dokumentus. Įdomiausi įrašai buvo iš 1961–1965 m. apie 1941 m. birželio 23 d. vykusią vaikų iš Krotės pionierių stovyklos evakuaciją į Tatarstaną. Tai buvusių pionierių ir stovyklos darbuotojų užrašyti prisiminimai, laiškų, dienoraščių kopijos, publikacijos laikraščiuose ir nuotraukos.
Vasaros stovykla Liepojos dirbančiųjų vaikams
1940 m. Latvijoje viena iš sovietų valdžios įvestų naujovių buvo veiklą pradėjusi pionierių organizacija. Gruodį pionierių būrių buvo jau visose mokyklos ir Liepojos valstybiniame technikume. Tiems būriams priklausė 700 berniukų ir mergaičių 10–14 m. amžiaus, rodo LVRA turima informacija. 1941 m. birželio 10 d. apie 100 Liepojos pionierių (daugiausia iš darbininkų šeimų) išvyko į vasaros stovyklą, kurią įrengė Krotės mokyklos pastate.
Kaimas buvo Priekulės krašte, maždaug už 40 km nuo Liepojos. Stovykloje dirbo trys mokytojai ir keturi pionierių vadovai, 1941 m. rašė Liepojos komunistinis laikraštis „Darbas“. Deja, jau po kelių dienų taikus stovyklos gyvenimas baigėsi.
Pasiėmė tik apklotus ir drabužių
1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija sulaužė nepuolimo sutartį su SSRS ir įžengė į Sovietų Sąjungą.
Kadangi Liepoja buvo netoli nuo sienos su Vokietija, kuri tuo metu tęsėsi iki Klaipėdos, jau virželio 23 d. vokiečių kareiviai užgrobė Priekulę, o kitą dieną – Gruobinią ir taip atkirto Liepojoje dislokuotiems sovietų kariams atsitraukimo kelius į Rygą.
Birželio 23 d. Liepojos partijos komitetas nusprendė evakuoti pionierių stovykloje buvusius vaikus toliau nuo fronto linijos. Evakuacija prasidėjo birželio 23-iosios vakare, jai vadovavo mokytoja Aleksandra Arne. „Kai nuėjome miegoti, maždaug po valandos atvyko draugė Arnė. Mus visus sukvietė į kiemą ir nieko nepaaiškinę pasakė, kad išvykstame iš Krotės į Skrundą. Žodžio „karas“ niekas neminėjo“, – 1960 m. pasakojo viena buvusi pionierė. Keli tėvai spėjo atvažiuoti pasiimti savo vaikų. Penkis sergančius pionierius paliko Krotėje, o 84 pionieriai pradėjo varginančią trijų savaičių kelionę į Tatarstaną.
Vaikai suprato, kad bėga nuo kažko baisaus, tačiau jiems buvo labai skaudu palikti artimuosius. „Vyresni vaikai džiaugėsi. Jie netgi kalbėjo, kad važiuosime į Maskvą ir pamatysime draugą Staliną. Pasivažinėsime metro...“, – prisiminė buvusi pionierė Silvija Muceniecė. Į kelionę vaikams leido pasiimti tik apklotą ir drabužių.
Prie Abrenės pionierius išlaipino iš traukinio
Nežinoma, kur iš pradžių planavo evakuoti pionierius, bet jų kelionė buvo labai ilga, nes vokiečiai sparčiai puolė. Iš pradžių pionieriai nuėjo pėsčiomis 35 km iki Skrundos (mažesnius vaikus vežė sunkvežimiu). Paskui drezina (savaeigis geležinkelio vežimėlis ar važiuoklė) nugabeno į Rygą, iš ten traukiniu – į Gulbenę, kur prie jų prisijungė vaikai iš kitų pionierių stovyklų. Iš viso traukiniu iš Latvijos evakavo apie 350 vaikų.
Iš Gulbenės traukinys atvyko į Rytupę (dabartinis Pytalovo miestas, Pskovo sritis, Rusija). Vaikus išlaipino iš vagonų ir apgyvendino Rytupės mokykloje. Tuo traukiniu važiavusi Liepojos gyventoja Lolita Neiburga 2007 m. interviu leidiniui „Kurzemes Vards“ pasakojo, kad vaikus išlaipino iš traukinio, nes jį perdavė Raudonosios armijos karininkams ir jų šeimoms: „Tačiau jie toli nenuvažiavo. Pro mokyklos langus matėme, kaip vokiečiai bombardavo traukinį. Viskas degė. Gyventojai su šakėmis ir kastuvais bėgo gesinti. Žvalgybinis lėktuvas kelis kartus praskrido pro mokyklos trečio aukšto langus. Iki šio prisimenu, kaip atrodė tas pilotas.“
Rusijoje traukinys su pionieriais pateko į bombardavimą
Rytupėje vaikai išbuvo savaitę, paskui valtimis perplaukė Utrojos upę ir atsidūrė Rusijoje. Miškais jie pasiekė Sošichino kaimą Pskovo srityje. Ten vaikus susodino į gyvulinius vagonus, bet vokiečių aviacija iš karto ėmė juos bombarduoti.
„Vagonai buvo maži, sėdėjome susispaudę, beveik vieni ant kitų. Pamenu, vienas vaikas sėdėjo man ant kojų. Tai ir išgelbėjo mane nuo mirties. Į mūsų vagoną pataikė bomba, o kiti vaikai atsitikrinai pridengė mane nuo skeveldrų“, – pasakojo S. Muceniece.
Kelių žmonių liudijimais, to bombardavimo metu žuvo nuo 14 iki 18 vaikų iš Latvijos, juos palaidojo prie Sošichino geležinkelio stoties. Kelis sužeistus vaikus paguldė į Sošichino ligoninę. Likusieji prie geležinkelio stoties užkasė į žemę pionierių kaklaraiščius ir kartu su suaugusiais ilgai klajojo Pskovo srities miškais, kol priėjo Dno geležinkelio stotį, esančią maždaug už 150 km nuo Sošichino. Iš ten vaikus išvežė į Kazanę, o paskui – į kaimą Didysis Mengeris, kur įkūrė vaikų namus. Čia latvių pionieriai gyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
