Klimato kaita, kur tik pažvelgsi
Milijonai jaunų idealistų, kurie tuo metu, kai „The Economist“ ruošėsi spausdinti klimato kaitai skirtą žurnalo numerį, rengėsi dalyvauti pasauliniame proteste dėl klimato kaitos, bei daugelis per JT Generalinę Asamblėją Niujorko gatves užplūsti ketinančių aktyvistų mano, kad norint įgyvendinti tokius pokyčius būtina sutramdyti ar net visiškai atsikratyti kapitalizmo. Juk visa kapitalizmo sistema išsivystė vis didesniais kiekiais deginant iškastinį kurą.
O rinkos ekonomika iki šiol nepadarė beveik nieko, kad problemą išspręstų. Beveik pusė žmonių pagaminto papildomo anglies dioksido į atmosferą pateko po dešimtojo dešimtmečio – tuo metu, kai mokslininkai ėmė skelbti apie gresiantį pavojų, o vyriausybės žadėjo imtis veiksmų.
Vis dėlto daryti išvadą, kad norint sustabdyti klimato kaitą reikia sutramdyti kapitalizmą, būtų neteisinga ir žalinga. Praėjusiame šimtmetyje laisvoji rinka ekonomikai suteikė vertingos energijos ir naujovių bei padėjo prisitaikyti prie nesėkmių. Rinkų ekonomikos – tai šuliniai, iš kurių galima pasisemti idėjų, kaip spręsti klimato kaitos keliamas problemas. Tinkamai paskatintos konkurencingos rinkos ir nuoširdų žmonių permainų troškimą patenkinti gebantys politikai geriau negu bet kokia kita sistema gali sustabdyti tuos klimato pokyčius, kuriuos sustabdyti įmanoma, ir padėti prisitaikyti prie tų, kuriuos sustabdyti jau per vėlu.
Kad suprastume kontekstą, svarbu suprasti, kas yra klimato kaita. Klimato kaita – tai ne pasaulio pabaiga. Žmonija nestovi ant prarajos krašto ir nesiruošia išnykti. Pačiai planetai pavojus negresia. Žemė sena ir tvirta – ji išgyvens. Ir nors didelė dalis Žemei išskirtinumo suteikiančių nuostabių gyvybės formų bus prarasta, astronomų prognozėmis, pati Žemė niekur nedings.
Vis dėlto klimato kaita nesuskaičiuojamai gausybei žmonių kelia didžiulį, visoms pasaulio šalims reikšmingą, o gal net ir mirtiną, pavojų. Dėl klimato kaitos mažų mažiausiai dešimtys milijonų žmonių neteks namų, sutriks milijardus pasaulio gyventojų išmaitinančių ūkių veikla, išdžius šuliniai ir vandens talpyklos, žemiau plytinčias vietoves (o laikui bėgant ir plytinčias aukščiau) užlies potvyniai. Tiesa, klimato kaita bent artimiausiu metu suteiks ir naujų galimybių. Bet kuo ilgiau žmonija dels mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį, tuo pavojai bus didesni, o privalumai mažesni – be to, kils rizika, kad sulauksime tikrai katastrofiškų siurprizų.
Šių pasekmių mastas atskleidžia dar vieną aspektą, padedantį suprasti, kas yra klimato kaita. Klimato kaita – tai ne įprasta aplinkosaugos problema, kurią būtų galima išspręsti apsivilkus ašutinę ir tapus atsiskyrėliu. Labiausiai išsigandusių žmonių asmeninio gyvenimo pokyčių neužtenka – reikia, kad keistųsi gyvenimai tų, kam klimato kaita vis dar nerūpi. Klimato kaitos problemas turi spręsti visa vyriausybė. Negalima jos perleisti aplinkosaugos ministrui, kurio vardo niekas neprisimena.
O tai atskleidžia trečią svarbų dalyką apie klimato kaitą. Klimato kaita – ne tokia problema, kurios sprendimus būtų galima atidėti dar kelis dešimtmečius. Ją reikia spręsti čia ir dabar. Ekstremalūs reiškiniai, tokie kaip uraganas Dorianas, vyksta vis dažniau, o žmonės jau dabar gedi klimato kaitos nuniokoto pilko kraštovaizdžio – ištirpusių ledynų ir spalvų netekusių nykstančių koralinių rifų. Jei delsime, žmonija patirs didesnių nuostolių, o skubėdami atsigriebti už prarastą laiką sumokėsime dar didesnę kainą.
Problemą būtina spręsti kartu
Ką reikėtų daryti, jau gerai žinoma. O kapitalizmas visada puikiai tiko atlikti vieną svarbią užduotį – padėti žmonėms gyventi geriau. Norint prisitaikyti prie klimato kaitos (statyti užtvaras nuo bangų, kurti vandens gėlinimo įrenginius, sėti sausrai atsparius augalus) reikės daug pinigų, todėl ši problema ypač didelė skurdžioms šalims, kurios rizikuoja pakliūti į užburtą ratą, nes klimato kaitos pasekmės nuolat atims bet kokią viltį vystytis toliau. Tarptautinėse sutartyse visada pabrėžiama, kad reikia padėti skurdžiausioms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos ir pakelti pragyvenimo lygį, kad pagalbos reikėtų mažiau. Tačiau turtingos tautos kratosi atsakomybės.
Vis dėl to net jei taip ir nebūtų, svarbu suprasti, kad prie klimato kaitos pasekmių prisitaikyti galima ne visada. Kuo didesni pokyčiai, tuo prisitaikyti sunkiau. Dėl to galima daryti išvadą, kad kapitalizmas privalo padėti sumažinti išmetamų dujų kiekį. Pasitelkus greitai atsirasiančias technologijas ir investavus daug pinigų įmanoma sukurti elektros tiekimo grandines, kurioms visiškai nereikia anglies dioksidą išmetančių jėgainių.
Kelių transportui galima naudoti elektrines transporto priemones (nors oro transportą ir ilgus nuotolius plaukiančius laivus pakeisti bus sunkiau). Pramonės procesus galima pakeisti, o jei pramonės šaka negali veikti neišmesdama šiltnamio efektą sukeliančių dujų, galima naudoti dujas surinkti padedančią įrangą.
Kvaila manyti, kad viso to galima pasiekti per kitus dešimt metų, kaip reikalauja daugelis aktyvistų ir žada kai kurie kandidatai į prezidentus. Tačiau dabar dedamos pastangos greičiausiai nesustabdys dviejų ar net trijų laipsnių atšilimo, todėl jas būtina gerokai sugriežtinti. Privertę įmones atskleisti su klimato kaita susijusias savo silpnybes padėtume vis labiau nerimaujantiems investuotojams teisingai paskirstyti kapitalą.
Smarkiai apmokestinę anglies dioksido išmetimą, paskatintume sukurti anglies dioksido išmetimą mažinančių naujovių, kurių šiuolaikiniai planuotojai dar negali įsivaizduoti. Nors tokios priemonės labai galingos, anglies dioksido kiekį mažinti reikės greičiau, o tą padaryti gali tinkami reglamentai. Rinkėjai turėtų balsuoti už abu šiuos dalykus.
Tačiau tokia politika turi vieną trūkumą – klimatas kinta priklausomai nuo bendro anglies dioksido kiekio atmosferoje, o ne vienos šalies išmetamo jo kiekio. Jei viena vyriausybė drastiškai sumažins šalies išmetamą dujų kiekį, tačiau kitos – ne, galantiškajai valstybei vis tiek grės toks pat didelis pavojus.
Vis dėlto kartais tokia logika nepasitvirtina – pavyzdžiui, Vokietijai suteikus pernelyg dosnias subsidijas atsinaujinantiems energijos šaltiniams, saulės panelių gamyba smarkiai išaugo visame pasaulyje, todėl jos tapo pigesnės visiems, o išmetamų dujų sumažėjo ir užsienyje. Panašų efektą sukėlė ir Jungtinės Karalystės jūrų vėjo jėgainės. Tačiau kartais nelygybė gali tapti didele kliūtimi.
Lengviausias sprendimas daugeliui būtų nepriimtinas. Nors JT derybose klimato klausimais visos 193 šalys laikomos lygiateisėmis ir visos turi būti išgirstos, tris ketvirčius šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmeta tik 12 ekonomikų. Galima tikėtis, kad kai kuriose iš tų šalių, įskaitant ir JAV, jauni liberalios demokratijos rinkėjai reikalaus, kad politikai imtųsi spręsti klimato kaitos problemas, o taip atsiras paskata prisijungti ir kitiems.
Jei keliolikos didelių ir vidutinio dydžio teršėjų klubas sudarytų „mažašalę“ sutartį, milijardai žmonių negalėtų prisidėti prie jų likimą nulemsiančių klausimų sprendimo. O kad užtikrintų, jog visi laikosi susitarimų, šioms šalims reikėtų naujų prekybos lengvatų ir kitų grasinimų bei kyšių. Tačiau taip būtų galima išeiti iš aklavietės ir pastūmėti pasaulį visiems naudingos tvirtesnės kovos su klimato kaita politikos link – o vėliau daugelis šalių galėtų ją perimti.
Kiek žalos padarys klimato kaita, priklauso nuo žmonijos atsako per kitus kelis dešimtmečius. Daugelis aktyvistų netiki, kad šią problemą tinkamai išspręsti galėtų šiandienos liberalios demokratijos. Jie reikalauja apriboti siekį asmeniškai praturtėti bei nori, kad vyriausybė kontroliuotų investicijas – o kai kurie iš jų tokius apribojimus priimtų bet kokiomis sąlygomis. Tuo tarpu dešiniųjų pažiūrų atstovai atsainiai nusisuka nuo artėjančių katastrofų ir nekreipia dėmesio į savo atsakomybę didžiajai žmonijos daliai.
Jei norime, kad Pramonės perversmo pradžioje iškastinio kuro galimybėmis padėjęs pasinaudoti verslumas išliktų, labiausiai verslumą išvysčiusios valstybės turi įrodyti, kad abu šie požiūriai neteisingi. Jos turi transformuoti pasaulio ekonomikos mechanizmus, tačiau neprarasti tą ekonomiką sukurti padėjusių vertybių. Kai kas teigia, kad nuolatinio augimo reikalaujantis kapitalizmas neišvengiamai veda prie nestabilaus klimato. Šio laikraščio nuomone, jie klysta. Tačiau klimato kaitos laikais laidotuvių varpai gali imti skambėti ir ekonominei laisvei, tad jei kapitalizmas nori išlikti, turi gerokai patobulėti.