Žinoma, viskas vyko kiek kitaip, bet praėjusį rudenį žmonos paklausiau, kas guli tose dėžėse, kurios daržinėje užima tiek daug vietos. Miglotai prisiminiau jos pasakojimą apie tolimą giminaitį, dirbusį įmonėje, kurios sandėliai buvo įsikūrę buvusio Rygos porceliano fabriko pastate. Maždaug prieš aštuonerius metus įmonė ruošėsi sandėlį nugriauti ir pasikvietė Rygos porceliano muziejaus atstovus, kad šie apžiūrėtų įdomius eksponatus ir nuspręstų, ar verta ką nors išsaugoti. Tuo metu muziejus atrėžė, kad jiems nieko nereikia. Mano žmonai buvo gaila porceliano, todėl ji iš sandėlio išsinešė keletą dėžių su indais, paslėpė jas daržinėje ir pamiršo.
Pastebėjau, kad dabar sovietinis latviškas porcelianas išgyvena renesansą, ir kad yra nemažai žmonių, kurie už didelius pinigus perka indus, kuriuos anksčiau būdavo galima rasti šiukšlyne. Tada supratau, kad iš to galima užsidirbti.