„Paskutiniai 2020 metų mėnesiai išties teikė vilčių, – sako Jossas Garmanas, Europos klimato fondo Jungtinės Karalystės skyriaus direktorius. – Buvo matyti ženkli įsipareigojimų, susijusių su klimato kaitos prevencija, pažanga, nepaisant nepakankamo dėmesio šiai sričiai ar deramo politinio spaudimo ir nepaisant pandemijos sukeltų ekonominių sukrėtimų.“ Čia reiktų paminėti Kinijos, Japonijos ir Pietų Korėjos pažadus siekti nulinės grynosios emisijos, Europos Sąjungos (ES) žaliąjį kursą, Jungtinės Karalystės įsipareigojimą atskleisti informaciją apie klimato kaitą ir Joe Bideno, kaip kito JAV prezidento, išrinkimą.
Pasauliui planuojant artimiausius kelis dešimtmečius drastiškai mažinti emisijas, ateityje jo laukia nemažai krizių. Kai kurios iš jų gali būti net rimtesnės už dabartinę pandemiją, bet per jas visas varžybos siekiant nulinio emisijų lygio turės tęstis. Tad tai, kas nutiko 2020 metais, turbūt aiškiai leidžia suprasti, kad klimato politika palaipsniui tampa „institucinė“ – kitais žodžiais, vis giliau skverbiasi į pasaulio mechanizmą ir jo veikimą.
Įrodymų galima išvysti visur, kur tik pažvelgsi. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti „Brexit“ susitarimas, kurį Jungtinė karalystė ir Europos Sąjunga patvirtino paskutinę minutę prieš pat sausio pirmosios terminą. Žodis „klimatas“ 1 256 puslapių sutartyje paminėtas 51 kartą, įskaitant tris paminėjimus preambulėje, bet sulig tuo neapsiribojama.
„Šis prekybos susitarimas sudarytas ambicingiausia klimato kalba, kokią tik esu matęs bet kuriame prekybos sandoryje, – interviu „The Independent“ sakė Markus Gheringas, Kembridžo universiteto Europos teisės studijų centro ekspertas. – ES ir į Paryžiaus Sutartį yra įtraukusi nuorodas, bet šiuo susitarimu žengiamas dar vienas žingsnis į priekį, kai susitarimas jau tampa „viskas arba nieko“ klausimu.“
Kitas pavyzdys – „žaliųjų“ priemonių skatinimas. Ekonomikos teorija suteikia pagrindo manyti, kad vienas iš pasitraukimo iš recesijos būdų yra kiek įmanoma greičiau skirti lėšų darbo vietoms sukurti. Siekiama generuoti daugkartines pajamas iš kiekvieno išleisto valstybinių lėšų dolerio, ir greitai. 2020 metais ekonomistai, centrinių bankų valdytojai ir finansų ministrai plačiu mastu sutarė, kad daugelis ekologiškų veiklų, tokių kaip švariosios energijos infrastruktūra, transportas su nulinėmis anglies dioksido emisijomis ir pasirengimas nelaimėms, padės pakankamai greitai sukurti darbo vietas, taip palengvinant ekonominį atsigavimą.
Štai kodėl matome, kaip nemažai šalių, įskaitant Jungtines Valstijas, ne per seniausiai skyrusias paskatų paketą, skiria dideles sumas iniciatyvoms, kurios padėtų sumažinti emisijas ir nedarbą.
Švariosioms technologijoms pingant, galima tikėtis, kad inicijuojant pinigų injekcijas būsimoms recesijoms suvaldyti didesnė lėšų dalis bus skiriama ekologinėms iniciatyvoms.
Nemažai šalių priima ir klimato įstatymus. Pernai reikšmingiausias iš jų buvo ES užsibrėžtas siekis iki 2050 metų pereiti prie klimatui neutralaus ekonomikos modelio. Ir nors įstatymai gali būti visada atšaukti, jie turi galią, kai atitinka viešąją nuomonę, sako J. Garmanas.
Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė buvo pirmoji didelė ekonomika, kuri užsibrėžė teisiškai privalomą tikslą, vadovaudamasi 2008 metų Klimato kaitos aktu. Nuo tada visuomenės parama klimato politikai sustiprėjo, todėl jos įstatymais paremti tikslai tapo tik ambicingesni. Ir tai padėjo šaliai sumažinti emisijas daugiausia iš visų Didžiojo dvidešimtuko (G20) šalių.
Anglies dioksido mažinimas
Ir nepamirškime Paryžiaus sutarties, kurios dėka per ambicingą peržiūrėjimo sistemą buvo sukurta struktūra visų suinteresuotų šalių klimato veiklai reglamentuoti.
„Tikėtasi, kad ilgainiui ji įgaus teigiamą grįžtamąjį ryšį, politika taps paprastesnė, nes viešoji nuomonė įgyja daugiau svorio, technologijų sąnaudos krenta, ir taip toliau, – sakė J. Garmanas. Ir kol kas toks modelis pasiteisino kaip sėkmingas.“
Bet iš to, kas pasakyta, toli gražu nereiškia, kad pasaulis nuveikė pakankamai. Kad būtų įgyvendinti griežčiausi Paryžiaus sutarties tikslai, emisijų sumažinimas turi būti 2020-ųjų lygio kiekvienais metais, net kai pandemija galiausiai bus suvaldyta.
Nors visuomenės klimato kaitos pripažinimas auga, sudėtingų sprendimų ir jų poveikio kasdieniam gyvenimui suvokimo vis dar labai trūksta. „Siekiant tolesnio klimato politikos įtvirtinimo būtina daug aktyviau įtraukti kuo platesnę visuomenės dalį“, – sako J. Garmanas. Tik tada „politinė kaina“ bus per didelė, kai klimato politika nebus nustatoma pagal lygį, kokio reikia pasauliui.
