Pirmu smūgiu tapo sovietinės kosminės stoties „Mir“ paskandinimas Ramiajame vandenyne, galutinai pribaigė Kremliaus šeimininko sprendimas po Rugsėjo 11-osios teroro aktų likviduoti irgi sovietinį paveldą, Rusijos karinę bazę Vietnamo Kamrane bei radijo elektroninę sekimo stotį Kubos sostinės Havanos priemiestyje Lurdese. 2001-ųjų gruodžio 17 dieną po Rusijos gynybos ministerijos posėdžio V. Putinas paskelbė apie bazių likvidavimą nuo kitų metų sausio 1-osios. Mainais Maskva nutarė 27 milijardais rublių padidinti išlaidas šiuolaikinei karinei įrangai įsigyti. Kaip nurodė tuometinis Rusijos generalinio štabo viršininkas Anatolijus Kvašninas (2004-aisiais V. Putino atleistas), centro Kuboje nuoma atsieidavo apie 200 milijonus dolerių per metus, už šiuos pinigus galima įsigyti 20 žvalgybos palydovų ir apie 100 šiuolaikinių radiolokacinių sistemų. Išlaidos Kamranui prilygsta vieno šiuolaikinio povandeninio laivo išlaikymui. Generolas standartiškai užtikrino, esą tai, kad personalas bus išvestas iš Kubos bei Vietnamo, gynybinei galiai neatsilieps.
SSRS, vėliau Rusijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU), sekimo stotį Lurdese prižiūrėjo 2100 specialistų; sovietai gaudavo 70 proc. su Amerika susijusios informacijos, tai kėlė ypač didelį nerimą JAV kariškiams, pasak Valstybės departamento bei Gynybos ministerijos 1985-ųjų ataskaitos, iš stoties sovietai sekė amerikietiškus komercinius palydovus, karinių, prekybinių laivų ryšius, JAV valstybinės aeronautikos ir kosmoso agentūros (NASA) Kenedžio kosminių skrydžių centro programas Kanaveralo kyšulyje, net galėjo klausytis telefoninių pokalbių Amerikoje.
Maskva neatsisakė abiejų objektų net ekonomiškai „liesiausiais“ Boriso Jelcino valdymo metais, ir štai „patriotas“ V. Putinas vienu ypu užbraukė Rusijos globalias ambicijas. Taip imperininkams atrodė šimtmečio pradžioje – maždaug vienintelis kelias reabilituotis yra susigrąžinti tai, ko lengva ranka atsisakyta. Ilgai tai atrodė neįmanoma.
Pirmą kartą apie grįžimą į Lurdesą prabilta 2014 metų liepą, po V. Putino vizito į Kubą. Maskva nurašė 90 proc. (apie 32 milijardus dolerių) Havanos skolos, rusų viešojoje erdvėje bematant sumesta, jog šių pinigų užtektų centrui nuomoti bei prižiūrėti 100 metų. Rusijos prezidentas gandus apie galimas derybas paneigė oficialiai pareiškęs, kad Maskva neplanuoja atnaujinti veiklos Lurdese ir pajėgi spręsti gynybinius uždavinius be centro Kuboje. Nuskambėjo gal ne ypač įtikinamai, nes 2016-ųjų spalį prie Kubos (ir Vietnamo) temos grįžo gynybos viceministras Nikolajus Pankovas, žurnalistams pareiškęs, jog gynybos ministerija svarsto grįžimo klausimą. Viešumoje būta (dienraštis „Kommersant“) ir informacijos, esą Maskva su Havana šį klausimą svarsto nuo 2014 metų pradžios.
2014-aisiais grįžimas į Lurdesą už 250 kilometrų nuo Floridos būtų sukėlęs ypač griežtą prezidento Baraco Obamos administracijos reakciją, tuo metu būta iliuzijų dėl santykių harmonizavimo (valstybės sekretorė Hillary Clinton mėgino „perkrauti“ santykius). Kas kita – dabar, kai Maskvos ir Vašingtono santykių labiau pabloginti, atrodytų, neįmanoma. Paskutinės JAV sankcijos prieš rusų projektą „Šiaurės srautas 2“ nurodo spartų judėjimą žemiausio taško link. Kai blogiau būti negali, jokios geopolitinės aplinkybės netrukdo teatrališkus gestus mėgstančiam Rusijos prezidentui „nustebinti gerbiamus partnerius“. Nekeista, jei rusų kariškiai „tylomis“ jau rengiasi atnaujintai veiklai Kuboje.
B. Obamos prezidentavimo laikais Kamranas domino amerikiečius, bet susitarti nepavyko – Vietnamo elitas 1959–1972 m. karą su Amerika tebeatsimena, dabartinės amerikiečių investicijos į Vietnamo ekonomiką labai menkos. Kitų svertų JAV neturi. Šią liepą kinų interneto puslapis „Sohu“ pranešė apie galimybę rusams grįžti į buvusią bazę kaip vieną opcijų derybose dėl karinio bendradarbiavimo. Vietnamas – vienas didžiausių rusiškos ginkluotės pirkėjų, ilgalaikė Kamrano nuoma būtų geras būdas atsiskaityti už milijardinius sandorius. Šis atvejis primena centro Kuboje situaciją – daug lems Amerikos ir Rusijos santykiai, kurie dabar – „blogiau ir būti negali“.
Kuba 2014-aisiais buvo Rusijos prezidento vojažo po Lotynų Ameriką dalis greta Argentinos, Brazilijos, Nikaragvos, Venesuelos, kaip nurodė pats V. Putinas, vizitas buvo pašauktas jo šaliai siekiant atkurti įtaką perspektyviame regione. Po kelionės Brazilijos mieste Fortalezoje vykusiame besivystančių ekonomikų junginio BRICS (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos, Pietų Afrikos) lyderių susitikime Rusijos prezidentas „simboliškai“ pareiškė buvęs nudžiugintas kolegų kovingumo, siekiant auginti BRICS svorį, kalbant apie tarptautinius santykius, – esą neleistina pulti valstybių, kurios nesutinka su Amerika bei jos sąjungininkėmis.
„Simboliką“ jau šių metų liepos 27-ąją paradoksaliai papildė Venesuelos buvęs Karakaso meras Antonius Ledezma. Po armijos bei specialiųjų tarnybų brutalumo, malšinant neramumus šalies sostinėje, su buvusiu diktatoriumi Hugo Chávezu ryšius nutraukęs, tėvynėje kalėjęs, dabar emigracijoje Ispanijoje gyvenantis opozicinis politikas spaudos konferencijoje Madride pareiškė esąs sunerimęs dėl rusiškos ginkluotės tiekimo H. Chávezo įpėdinio Nicoláso Maduro režimui, kaip grėsmės taikai, visoje Lotynų Amerikoje. Paties teigimu, iš patikimų šaltinių jis gavo informacijos apie N. Maduro įsigytus zenitinius-raketinius kompleksus „S-400“, kurie tuoj bus dislokuoti Venesueloje. Ir priminė, kad Karakasui 2006 metais įsigijus 100 tūkstančių rusiškų Kalašnikovo automatų į Venesuelą plūstelėjo rusiškų tankų, kovinių pėstininkų mašinų, karinių bei transporto sraigtasparnių, reaktyvinės artilerijos sistemų „Grad“ ir „Smerch“, naikintuvų „Su-30“ etc.
Beprecedentis Rusijos skverbimasis į Lotynų Ameriką esant priešstatai su JAV A. Ledezmai primena 1962-uosius, kai sovietų raketų dislokavimas Kuboje buvo privedęs pasaulį prie branduolinio karo ribos. Parengęs apie tai ataskaitą, politikas pasirengęs ja pasidalyti su Jungtinėmis Tautomis bei Amerikos valstybių organizacija.
Sąvoką „Šaltasis karas“ (Cold War) pirmas pavartojo George'as Orwellas 1945-aisiais paskelbtoje esė „Tu ir atominė bomba“ britų savaitraštyje „Tribune“. 1946 metų vasarį JAV ambasadorius Maskvoje Georgas Kennanas parašė „Straipsnį X“, numačiusį Šaltojo karo eigą, tų pačių metų rugsėjį SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas telegramoje į Vašingtoną JAV išvadino monopolistų valstybe, pasiruošusia bet kokiomis priemonėmis laimėti naują karą ir tapti galingiausia jėga pasaulyje. Praėjus kelioms savaitėms Winstonas Churchillis JAV Fultone pasakė žymiąją „Geležinės uždangos“ kalbą. Ideologiniai Šaltojo karo pagrindai buvo padėti.
Jis truko 1946–1991 m., nors faktiškai baigėsi 1989-aisiais. 1949 metais JAV įsteigė NATO, Rytai atsakė 1955-aisiais Varšuvos sutarties organizacijos įkūrimu. Jungtinės Valstijos ir TSRS tiesiogiai nekariavo, tačiau kova dėl įtakos dažnai vedė prie lokalių karinių konfliktų pasaulyje. Tarp žymesniųjų – Berlyno blokada (1948–1949 m.), Korėjos karas (1950–1953 m.), Vietnamo karas, Karibų krizė (1962 m.), SSRS intervencija į Afganistaną (1979–1989 m.).
Planetoje jau vartojama sąvoka „antrasis Šaltasis karas“, kuo rusų publicistai dažniau apibūdina konfrontaciją XXI amžiuje tarp demokratinių Vakarų (NATO, ES) ir besiformuojančio nepastovaus aljanso, kurio lyderiais laikytinos Rusija bei Kinija. Nors formaliu „Šaltojo karo 2.0“ aktyvinimo tašku laikytina krizė Ukrainoje 2014 metais, kai po Maskvos agresijos prieš šią šalį Vakarai įvedė sankcijų, prielaidų „suma“ kaupėsi gerokai anksčiau, kai į valdžią atėjus V. Putinui Rusija „prisiminė“ savo geopolitines ambicijas, ėmė reikšti vis didesnį nepasitenkinimą NATO plėtra, kurti savo geopolitines struktūras (minėtas BRICS, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija). Šiame kontekste svarbi V. Putino kalba Miuncheno saugumo konferencijoje 2007 metų vasario 10-ąją – Amerika apkaltinta kurianti vienpolį pasaulį.
Po „pirmo“ Šaltojo karo pabaigos Vakarai vylėsi įtraukti Maskvą į po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusią geopolitinę tvarką skatindami bendrų organizacijų, tokių kaip „Partnerystė dėl taikos“, dvišalės tarybos „Rusija–NATO“ kūrimą. Dabar reikalai tokie, kad pastaroji su beveik dvidešimčia darbo grupių apskritai nustojo egzistavusi, o kitos panašios jei posėdžiauja, geriausiu atveju kokius porą kartų per metus, kas tesignalizuoja apie veiklos formalumą.
Pridėjus veržlias ginklavimosi varžybas – keliomis kryptimis ir su daugiau dalyvių (Kinija, Indija, Saudo Arabija...) nei XX amžiuje, turime naują Šaltąjį karą, šįkart be ideologinės (kapitalizmas vs socializmas) dedamosios. Kaip interviu šveicarų dienraščiui „Tages-Anzeiger“ (2019 11 08) yra nurodžiusi Johno Hopkinso universiteto istorijos profesorė Mary Sarotte, Vašingtonas ir Maskva, kartu ir po vieną, sulaužė praeities saugumo barjerus.
V. Golyševo vertinimu, iki 2024-ųjų V. Putinas nespės grąžinti visko, ką „išdalijo“ valdymo pradžioje. O grąžinti reikia, tik tokiu atveju jis sau ir valdančiajai klasei, ypač „imperininkams“, galės andainykščius praradimus pristatyti kaip laikinas taktines nuolaidas. Veikiausiai todėl taip beatodairiškai nuo metų pradžios stumtos jo valdymą pratęsusios Rusijos konstitucijos pataisos – kad kol Vietname bei Kuboje neplevėsuos Rusijos vėliava, jis neišeitų. Ne anksčiau.
Be abejo, jei bus leista. Kaip ir atviras klausimas, ar / kiek esame kelio „nežinia kur“ pradžioje.
*Dembelis – žargoninis rusų kalbos žodis, apibrėžiantis baigiančius būtinąją karinę tarnybą Rusijos (anksčiau SSRS) armijoje.
