Lietuvis generolas, už kurio galvą buvo pažadėta tūkstančiai aukso rublių: kaip jam pavyko suburti kariuomenę ir dėl ko jo bijojo tiek savi, tiek svetimi

Kokius? Pasak tuo metu Skuode kunigavusio Pr. Žadeikio „…sugavus bolševiką ar plėšiką, jis paklausdavo tik, kaip nori būti nušaunamas – ar stačias, ar gulsčias? Ir beregint bausmė būdavo įvykdoma, neatsižvelgiant į jokius šauksmus ar verksmus”. Kas jį kaltino? Ogi tuometinio Seimo narė, socialdemokratė, advokatė Liuda Purėnienė. Jos biografija pilna raudonos spalvos. Pradėjo nuo to, jog 1905-1907 m. dalyvavo Rusijos revoliucijoje, kaip agitatorė… Grįžusi į Lietuvą irgi aktyviai „judėjo” komunistiniame-socialistiniame bruzdėjime. Atlikus visus teisminius formalumus, buvo leista tarti žodį ir pačiam P. Plechavičiui. Jis pasakęs labai lakoniškai: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs, ar kito panašaus asmens, Tamstos šiandieną čia nesėdėtumėte". P. Plechavičius buvo išteisintas. Kas nutiko tą, 1919 m. žiemą, kai jis šaudė stačius ir gulinčius, kai buvo padėtas pirmasis kontraversiškos asmenybės akmuo? 1918 m. rudenį Skuodo krašte besislapstą pabėgėliai rusų kareiviai pajutę, jog jų niekas nebegaudys, pajutę laisvę, būrėsi į gaujas, vadinamuosius raudonuosius revoliucinius būrius ir ėmė plėšikauti. Miesteliuose iš vokiečių žemaičiai bandė perimti valdžią ir suburti lietuvišką. Tuo pat metu pasirodė Rusijos siųstas bolševikų agentas A. Damulis su 75 tūkst. rublių kišenėje. Labai trumpam jam čia pavyko su gauja kitų, komunistuojančių vyrų, paimti valdžią ir įkurti pirmąją Lietuvoje fikcinę „raudonąją respubliką": pavaikščioti su raudonomis vėliavomis, pasišvaistyti revolveriais ir nuskriausti vieną kitą gyventoją.