Koncetracijos stovykla patiems naciams tapo paskutine stotele: kaip kaliniai susidorojo su budeliais

Nedidelis Sobiboro (lietuvių kalboje dar sutinkamas kaip Sobiburas) miestelis Lenkijos Liublino vaivadijoje su keliais šimtais vietinių nebuvo garsus iki pat XX-ojo amžiaus vidurio. Geležinkelio linija, senos stačiatikių kapinaitės ir pavadinimas, kildinamas iš lenkiško vyriško vardo „Sobiebor“ („kovojantis už save“) – nacių valdymo metais ši vietovė buvo apšlakstyta šimtų tūkstančių nekaltųjų krauju, o laukiantys mirties galiausiai nusprendė nepasiduoti likimui ir kovoti už savo gyvybes.

Žymi Holokausto dalis, „Operacija Reinhardt“ – planas, parengtas Lenkijos žydų naikinimui, turėjo savo „veidą“ – Osvencimas, Belžecas, Treblinka. Tai tik dalis stovyklų, kurias vieni vadina koncentracijos, kiti – naikinimo, o bendrinis pavadinimas „mirties“ labiausiai atspindi jų paskirtį.

1942-ųjų kovo mėnesį Sobibore prasidėjo statybos, dalis miestelio pastatų buvo remontuojami, kilo gyvenamieji barakai, o visą statybvietę pradėjo juosti spygliuotos vielos tvoros su bokšteliais. SS Hauptsturmfiureris (laipsnis, apytiksliai atitinkantis kariuomenės kapitoną) Richardas Thomalla, taikos metu buvęs statybos inžinieriumi, o prieš tai prižiūrėjęs Belžeco stovyklos statybą, rūpestingai ėmėsi naujo projekto – dalis Sobiboro mirties stovyklos pastatų renovuoti tirolietiško kaimelio stiliumi, medinės dujų kameros pakeistos plytinėmis, administracijai ir stovyklos prižiūrėtojams iš SS dalinių įrengtos gyvenamosios patalpos, kirpykla, valgykla ir net boulingo takelis.

Pesticidą „Zyklon B“ žmonių naikinimui naciai pradėjo naudoti dar 1942-ųjų pradžioje, tačiau Sobibore veikė „klasikinė“ žudymo mašina