Kinijos sėkmė kabo ant vienos gyventojų grupės pečių: įvertino, kokia tikimybė, kad jie ims maištauti prieš Xi Jinpingą

Neatrodė, kad minia, išvydusi George`ą Michaelą ir Andrew Ridgeley, būtų pakvaišusi iš džiaugsmo. Kai „Wham!“ tapo pirmąja Vakarų popmuzikos grupe, surengusia koncertą komunistinėje Kinijoje, žiūrovams buvo nurodyta sėdėti savo vietose. Tai buvo 1985-aisiais ir, nepaisant regimybės, susirinkęs jaunimas giliai širdyje iš tikrųjų džiaugėsi. Šalis aplink juos tikrai nebuvo laisva, bet ji jau buvo pradėjusi reformuotis ir atsiverti. Per ateinančius tris dešimtmečius ekonomika sparčiai augs ir suteiks naujų galimybių. Vis daugiau kinų keliaus ir studijuos užsienyje. Net Komunistų partija rodys (šiokių tokių) atsipalaidavimo požymių. Šiuo laikotarpiu užaugę žmonės turėjo daug vilčių dėl ateities.

Šiandien realybė neatitinka lūkesčių. Virš kinų, gimusių 1990-aisiais ir 2000-aisiais, kybo tamsus debesis. Nuo 2012 metų, kai į valdžią atėjo Xi Jinpingas, valdžia tapo dar represyvesnė, o visuomenė – kur kas mažiau gyvybinga. Cenzoriai internetą pavertė dar niūresne vieta, o nacionalistiniams troliams leidžia kalti į galvą nustatytas valdžios formuluotes. Universitetuose studentams tenka galynėtis su atgrasia Xi asmenine ideologija. Daliai žmonių blogiausia tai, kad stagnuoja Kinijos ekonomika. Miestuose tarp 16–24 metų amžiaus asmenų nedarbo lygis viršija 21 proc. – šis rodiklis toks pribloškiantis, jog šio mėnesio pradžioje vyriausybė net nustojo skelbti duomenis, kol jie bus peržiūrėti.