Taigi atėniečiai „išžudė visus suaugusius vyrus, o moteris ir vaikus pardavė į vergiją, paskui atsiuntė penkis šimtus kolonistų ir apsigyveno saloje patys“.
Šiuo paskutiniu sakiniu, galbūt lakoniškiausiu pasaulio literatūroje, graikų istorikas Tukididas (Thucydides) užbaigia Melo dialogą savo „Peloponeso karo istorijoje“. Mano pacituotas (sutrumpintas) dialogas yra tarptautinių santykių klasika – ir neblogas vadovas, padedantis suprasti nūdienos pasaulį.
Tukididas pristato dvi tradicijas, dar ir šiandien gyvuojančias pasaulio politikoje. Jo aprašytas atėniečių mentalitetas vadinamas realizmu. Tokie žmonės į pasaulį žvelgia kaip į sceną, kurią valdo jėga ir savų interesų siekimas. Kieno galia, to ir tiesa.
Meliečių pozicija vadinama idealizmu. Ši tradicija ne visada buvo tokia silpna, kaip patys meliečiai. Laikui bėgant ji išsivystė į tarptautinę teisę, kuri vėliau buvo įkūnyta, pavyzdžiui, Jungtinėse Tautose ir Europos Sąjungoje. Idealistai tiki, kad taisyklės turi būti aukščiau už galią (ar bent ją pažaboti), siekiant apsaugoti silpnuosius nuo stipriųjų, kad visiems būtų užtikrinta nauda.
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų pasaulis iš esmės klostėsi pagal meliečių modelį. Svarbi priežastis buvo tai, kad permainoms vadovavo supervalstybė JAV – realistė karinio pasirengimo, bet idealistė vizijų ir vertybių atžvilgiu. Jungtinės Tautos pasisakė už legalizmą ir konfliktų sprendimą be karo. Kitos institucijos, nuo Tarptautinio valiutos fondo iki šių laikų Pasaulio prekybos organizacijos pirmtakės, pabrėžė, kad egzistuoja taisyklės, apribojančios grynąją valdžios galią pasaulio reikaluose.
Niekas taip noriai nepriėmė šio meliečių mentaliteto kaip karo traumuoti europiečiai, o ypač vokiečiai, kurie dar neseniai buvo įvykdę genocidą, apie kurį atėniečiai galėjo tik pasvajoti. Vokiečiai, bent jau retoriškai, suvisam atsisakė sunkiosios galios ir tarnavimo saviems interesams, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie vis dar niekina ir nepakankamai finansuoja savo kariuomenę.
Daugiau nei dešimtmetį po Šaltojo karo pabaigos atrodė, kad idealizmas taps ateitimi. Kai kurie autoriai šventė „istorijos pabaigą“ ir liberalios tarptautinės tvarkos įsivyravimą. Daugelis ypač entuziastingai šlovino Europos Sąjungą, legalistinio ir postnacionalistinio multilateralizmo viršūnę, tvirtindami, kad „Europa valdys XXI amžių“, kad „didžiausia viltis yra europietiškas kelias“ ir kad ES taps „nauja supervalstybe“.
Tačiau tai, kas iš tikrųjų įvyko, buvo staigus posūkis nuo idealizmo atgal prie realizmo. Kai kurios senovinės, bet modernios supervalstybės, tokios kaip postsovietinė Rusija, postosmaninė Turkija ir postimperinė Kinija, vienu ar kitu metu jautė, kad Vakarai ir jų idealistinė dogma jas nustumia į šalį arba žemina. Naujai kylančios (Kinija) arba naujai įsitvirtinančios (Rusija ir Turkija) supervalstybės šiandien tampa archrealistėmis.
Kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2008 m. įsiveržė į Gruziją ir 2014 m. aneksavo Krymą, jis tai darė su atėniečių Melose mentalitetu, nė kiek nesirūpindamas, kad pažeidžia tarptautinę teisę. Galų gale, kas gi jį sustabdytų? Kai V. Putino kariniai lėktuvai mėto ant Sirijos bombas, paremdami jo bičiulį Basharą al-Assadą, į apačioje esančius žmones jis žiūri su atėniečių panieka, milijonus paversdamas pabėgėliais, kurie, kaip jis tikisi, patekę į Europos Sąjungą sukels ten chaosą.
Su tuo pačiu niūriu realizmu Kinijos prezidentas Xi Jinpingas žiūri į savo kaimynystę. Ten, kur galės nebaudžiamas panaudoti savo galią, jis taip ir padarys – pavyzdžiui, užgrobs keletą salelių Pietų Kinijos jūroje ir pavers jas Kinijos orlaivių bazėmis. Ten, kur apskaičiuoja, kad jo galios kol kas nepakanka arba ji gali išprovokuoti (dar) viršesnę jėgą, kaip antai JAV, jis lūkuriuoja – kaip Taivano atveju.
Mes nežinome asmeninio Tukidido požiūrio į Melo epizodą; jis tik aprašė ir interpretavo. Realizmas gamtoje iš tiesų gali būti natūrali būsena. Tačiau pasaulis yra labiau pakenčiamas tada, kai valdžioje esantys žmonės taip pat laikosi idealų.
Deja, panašu, kad Europai lemta turėti tik vertybes, bet ne galią. Tuo tarpu JAV, vadovaujama prezidento Donaldo Trumpo, regis, laikinai prarado susidomėjimą idealais, iškeldama „Ameriką aukščiau visko“, kad ir ką tai reikštų. Žinoma, tai gali vėl pasikeisti šiais metais po prezidento rinkimų. Tikėkimės, kad taip ir bus. Nes šiandien JAV yra vienintelė tauta, potencialiai turinti ir galios, ir idealų, ir tai mus gali apsaugoti nuo pasaulio, kuriame, kaip atėniečiai sakė meliečiams, „stiprieji daro tai, ką gali, o silpnieji kenčia tai, ką privalo“.
