Po Antrojo pasaulinio karo laisvajame pasaulyje herojai beveik „išmirė“. Totalitarizmo siaubas, diktatorių kultai privertė suabejoti ar bodėtis net ir taikiais herojiniais naratyvais kaip (savi-)apgaule, manipuliavimo įrankiu. Bet nėra nieko naujo, vien užmiršta sena: herojai vėl madingi.
Filmuose, knygose, vadovėliuose, žiniasklaidoje, politinėje komunikacijoje, propagandoje, reklamoje, istoriniuose virsmuose ir kasdieniuose krustelėjimuose – superherojai, susmulkėję herojai. Kaip kažkas neapsikentęs tarė: „Pakėlei pieštuką – jau herojus. Bloga nuo herojų.“
Kam reikia herojų? Ką jie daro ir kuo skiriasi nuo padorių piliečių, garsenybių, geradarių, šventųjų? Atrodo, lyg ir kvailiui aiškus reikalas. Bet iš tiesų jį vargiai paaiškina šiuolaikinis mokslas.
Apie tai daugėja mokslinės literatūros. Plečiasi viešas dialogas. Su „DELFI plius“ mintimis pasidalijo trys socialinės psichologijos profesoriai, amerikiečiai ir kanadietis, kurie darė įtaką ar inicijavo heroizmo mokslus: įžymiojo „Stanfordo kalėjimo eksperimento“ ir bestselerio „Liuciferio efektas“ autorius Philipas Zimbardo, lyderystės ekspertas ir tarpdisciplininio mokslinio žurnalo „Heroism Science“ vyriausiasis redaktorius Scottas T. Allisonas ir Šiaurės Amerikoje plačiai žinomas moralinės raidos tyrėjas Lawrence J. Walkeris.
Prieš skelbdami šiuos pokalbius dirstelėsime, kuo herojai intriguoja ir kodėl yra prieštaringi, kaip toli siekia ir sykiu yra arti kiekvieno.
Herojų populiacija ir efektas Lietuvoje
Štai situacija: šių interviu San Franciske (Kalifornija), Ričmonde (Virdžinija) ir Vankuveryje (Britų Kolumbija) nebūtų buvę, jei ne keli heroizuoti Lietuvos istoriniai veikėjai, – tarp jų ir „Lituanicos“ pilotai Steponas [Stephen William] Darius ir Stasys [Stanley Thomas] Girch-Girėnas. Jie atvedė į heroizmo tyrimų lauką.
Istorinės praeities veikėjais (prototipais) ir istorinių pasakojimų veikėjais (herojais) domėjausi kone du dešimtmečius. Detaliai išnagrinėjau kelis atvejus, kai šioks ir anoks asmuo, joks teisuolis ar šventasis, tapo herojumi: kur, už ką, kieno valia tapo įprasmintas arba ne, ir kaip tuomet buvo interpretuoti rizikingi, kartais impulsyvūs individo poelgiai, susipynė kolektyvinės reikmės, idealai, sentimentai ir sensacijos.
Kad ir kokia būtų prototipo biografija, herojaus raida dar įdomesnė – lyg socialinė drama ar politinis trileris. Herojus paprastai „gimsta“ prototipui mirus arba, geriau, netikėtai žuvus (psichologai ir sociologai, be kita ko, yra patvirtinę, kad herojaus reitingas aukštesnis, jei prototipas išgarsėja staiga ir neužsibūna dėmesio centre). Istorinio herojaus „kūnu ir krauju“ tampa kolektyvinė idėja ir socialinis statusas, kuriuos prototipui priskiria ir laikui bėgant perkuria pavieniai asmenys, interesų grupės, bendruomenės, visuomenė.
Heroizavimo procesas nepaprastai iškalbingas, jame apstu įdomybių, prieštarų, net absurdo. Nuolat tvyro konfliktas tarp objektyviai įvykusio fakto ir jo aktualios interpretacijos, tarp pagarbos ir garbinimo, tarp to, kas įvyko, ir to, ko reikia. Retai kam nors rūpi (nors dažnai būna smalsu), kuo iš tikrųjų buvo ir ką nuveikė prototipas. Svarbiau yra tai, kokia idėja įkūnyta herojumi ir kiek ji aktuali šiandien.
Istoriniai herojai vertingi simboline reikšme ir pažinimo prasme ne tik kaip kažkieno individuali praeitis, bet ir kaip kolektyvinės brandos ir savivokos ženklai, kaip jungtys tarp to, kuo esama ir siekiama tapti, norima ar verčiama būti. Verčia suklusti istorinių herojų „populiacija“ Lietuvoje. Pirma, ji itin statiška, vos krustelėjo XX a. (per-)kuriant kolektyvinę tapatybę Lietuvoje ir tarsi atsijungė nuo pokyčių dinamikos vakarietiškoje kultūroje. Antra, ji suvienodinta, uniformuota: reta išimtis yra, tarkime, kitatautis arba taiki, produktyvi socialinė veikėja; vyrauja tautos karžygys, kankinys, dvasios galiūnas. Populiarieji tipai – Didis lietuvis, Sparnuotas lietuvis – suaugę su senu galios kultu ir nacionalistinės, savos bei priešiškos (!) ideologijos klišėmis. Ar Lietuvoje trūko prototipų ir idėjų įvairovės? Žinoma, kad ne. Tik užsitęsė situacija, kurioje taip ir tiek tesireiškė kolektyvinė vaizduotė ir iniciatyva. Pastaruoju metu intelektuali diskusija plečiasi, mokslinės istoriografijos ir kitų pažinimo šaltinių vis gausėja. Tad ir didvyrių revizija jau tikėtina.
Paradoksalu, kad, visa tai žinant ir suprantant, mano veiklas ir aplinką vis tiek veikia herojai – niekada šalia nebuvę, seniai mirę ar išvis tokie negyvenę, kažkada „patobulinti“ kažko dėlei. Man dėl to gali kilti abejonių, prototipų artimiesiems gali plyšti širdys, bet herojų poreikis ir poveikis yra realus ir efektyvus tol, kol aktualios jais įkūnytos idėjos.
Herojai mirtingųjų žeme nevaikšto?
Stanfordo universiteto profesorius emeritas Ph. Zimbardo siekia, kad herojai leistųsi iš idėjų pasaulio mirtingųjų žemėn: po vieną, grupėmis, o dar geriau – būriais. Jis įsitikinęs, kad heroizmo galima išmokyti ir išmokti. Jo tikslas – ne elitinis karžygys ar pasaulio gelbėtojas, bet empatiškas, kritiškai mąstantis ir veiklus kasdienybės didvyris, socialinis herojus. Kontekstas tokiai herojų „domestikacijai“ palankus: vadinamoje postheroizmo eroje klasikiniai herojų kultai nyksta, o pačių herojų tik daugėja – tradiciškai idealizuotų, nekanoninių ir dekonstruotų, demitologizuotų (jei netikite, pažiūrėkite „Netflix“ repertuarą).
Ph. Zimbardo 1971-aisiais pagarsėjo vadovaudamas „Stanfordo kalėjimo eksperimentui“. Šešias paras trukę stebėjimai simuliaciniame kalėjimo modelyje tapo tarsi jo vizitine kortele ir manifestu. Jis siekė suprasti, kokia žmoguje tūnančio blogio prigimtis ir kaip blogį aktyvuoja socialinis vaidmuo, situacija, sistema.
2004 m. Ph. Zimbardo dalyvavo Abu Ghraib kalėjime irakiečius kalinius kankinusių amerikiečių karo teismo procese ir buvo liudytojas ekspertas JAV kariuomenės rezervo seržanto Ivano „Chicko“ Fredericko byloje. Jis įžvelgė ir pagrindė paralelę, kaip ėmė smurtauti Frederickas Irake ir kalinių prižiūrėtojus vaidinę studentai savanoriai Stanforde. Ph. Zimbardo rėmėsi Stanley Milgramo paklusnumo eksperimentais, kitais tyrimais ir blogio psichologijoje įtvirtino politikos teoretikės Hannah Arendt terminą „banalusis blogis“. Tam tikromis sąlygomis sadistais ir žudikais tampa nebūtinai sociopatai ar fanatikai, bet ir „vaikinai iš amerikietiško plakato“ kaip Frederickas ar „nuobodūs funkcionieriai“ kaip Arendt aprašytas Holokausto budelis Adolfas Eichmannas. Savo įžvalgas Ph. Zimbardo išdėstė 2007 m. knygoje „Liuciferio efektas“ ir ją rašydamas ūmai susitelkė į priešingą virsmą: kada, kaip ir kodėl paprasti, eiliniai žmonės elgiasi herojiškai?
Jau gerą dešimtmetį Ph. Zimbardo su kolegomis grindžia įžvalgą, kad individui ir kolektyvui, visuomenei pravarčiausias heroizmo aspektas yra jo „banalumas“. Esą, visi esame potencialūs herojai. Bet kuris yra pajėgus išsiugdyti reikiamus socialinius psichologinius įgūdžius ir nesutrikti net ekstremalioje situacijoje – ne pulti, o pasirinkti pozityviai veikti, elgtis banaliai herojiškai. Tik štai ilgalaikė, juolab istorinė socialinio herojaus „karjera“ – ne kiekvienam. Retas tampa Mahatma Gandhi ar Nelsonu Mandela. Kodėl?
Būtų paprasta, jei egzistuotų heroizmo genas. Deja, kol kas tai yra veikiau mokslinė fantastika nei hipotezė. Taigi žioji praraja tarp trivialaus teiginio, kad realus asmuo nelygu herojui idealui, ir akivaizdžios problemos, kad tam tikri asmenys tiesiog labiau linkę herojiškai veikti, nei pasyviai stebėti.
Taisyklių laužymas ir kita gyvenimo betvarkė
Moralinės raidos tyrinėtojas, Britų Kolumbijos universiteto (Kanada) profesorius emeritas L. J. Walkeris sako savo darbais labiausiai siekęs taikymo, pokyčio, naudos visuomenei. Jį nuo jaunystės domino moralės psichologija, moralinės dilemos, kančios ir pergalės.
„O kaip gi be to? – net atsilošdamas klausia jis. – Juk tai ir yra tikroji gyvenimo betvarkė.“
Mokslininkas ištyrė daugybę asmenų empiriškai grįsdamas moralinės raidos etapus ir išraiškas, moralinį samprotavimą, idealųjį „aš“, tapatybę ir sprendimo-veiksmo suplyšėjimą (angl. neform. gappiness): kokios asmenybės pajėgia spręsti ir veikti, o kokios po sprendimo susilaiko nuo veiksmo? Nėra veiksmo – nėra ir herojaus. Ar herojiškam veiksmui reikia ypatingų galių? Nebūtinai, daro išvadą L. J. Walkeris.
Viename darbe jis ištyrė šimtą pavyzdine morale pasižymėjusių asmenybių ir išskyrė bent tris tipus. Jis pabrėžia, kad gerais žmonėmis veikiausiai tampama dėl silpnybių, o ne stiprybių. Pažinę ir suvaldę savo silpnybes esą stulbina nuoširdžiu ir nuosekliu, ilgalaikiu atsidavimu kitiems, tarnyste, pozityviu būdu, optimizmu. Tačiau, kol gajus klasikinis galios kultas, tol populiariausi herojai yra ne tiek geri, kiek šaunūs.
Mokslininkas pastebi kitą paradoksą, „šešėlinį“ heroizmą: destruktyvias pasekmes, traumas, įvairias žalas. Tai dažnai pasireiškia tipiniais atvejais, kai asmuo atlieka vieną herojišką poelgį ir po jo nebeatsitiesia.
Pavyzdžiui, sykį L. J. Walkeris apklausė už heroizmą apdovanotą civilį, kuris nepertraukiamai raudojo dėl to, kad iš degančio automobilio išgelbėjo tik du, o ne visus tris žmones. Tą vyrą nuolat slėgė ši baisi kaltė.
Tokiais atvejais pasekmės būna blogos: sutrinka sveikata, pašlyja socialiniai ryšiai, statusas, finansinė padėtis. Kenčia herojų šeimos, artimieji. Tada jie kratosi apdovanojimų, nesutinka būti vadinami herojais ir nė už ką nenori pasakoti apie savo poelgius.
Būti ar nebūti herojumi? Ir kaip juo tapti? L. J. Walkeris nepateikia taisyklių, nes... jų ir nereikia, jas net privalu laužyti dėl aukštesnių principų: „Paprastai tariant, tai reiškia – klausykitės, politikai! – vadovautis ne siaurais interesais, o aukštesnėmis vertybėmis.“
Herojaus sampratą testuoja Donaldas Trumpas
Asmens tapatybės raida ir herojiškos elgsenos veiksniai – tik pusė reikalo esmės. Antrą tiek klausimų heroizmo tyrėjams kelia kolektyviai (per-)kuriamas herojaus statusas, idealas, samprata ir taikymas.
Ričmondo universiteto (JAV) profesorius S. T. Allisonas bene aktyviausiai skatina heroizmo akademinį diskursą Šiaurės Amerikoje ir kitur. Bet, pasak jo, net ir vienydami pastangas mokslininkai dar tik prakrapšto problematikos paviršių.
„Ar herojus objektyviai egzistuoja kaip štai šitas medis? Ar galiu jį konkrečiai apibrėžti kaip kokį nors anglies ar vandenilio atomą? O gal jis yra žvelgiančiojo akyse? Štai pagrindinė problema,“ – sako S. T. Allisonas.
S. T. Allisono teigimu, bent jo aplinkoje vyrauja požiūris, kad herojus yra realus ir apibrėžtinas pagal griežtus kriterijus. Herojus esą siekia bendrojo gėrio, nesavanaudiškai aukojasi, rizikuoja ir panašiai. Bet profesoriui „apibrėžimas“ atrodo pernelyg atviras interpretacijai. Jis pasitelkė pavyzdį – aktualiją: „Donaldą Trumpą herojumi laiko bent trečdalis amerikiečių, taip pat ir kai kurie mano šeimos nariai. Na, ir ko tuomet vertas visas mokslas, jei negalime atskirti herojaus nuo niekšo?“
Profesorius yra lyderystės ekspertas ir dabartinį JAV prezidentą paminėjo neatsitiktinai. Be kita ko, didžiųjų JAV universitetų bibliotekose – kaip teko įsitikinti, pavyzdžiui, Stanforde, – driekiasi jau ilgos lentynos akademinių veikalų apie D. Trumpo psichinę būklę ir sveikatą, lyderystės pobūdį, efektą ir grėsmes. Anot S. T. Allisono, „skepsis dėl heroizmo ir lyderystės yra sveikas.“
Pasak tyrėjų, heroizmo fenomeną padeda aiškintis beveik visos disciplinos. Nuo biologijos iki sociologijos, nuo religijos iki edukologijos, nuo istorijos iki psichologijos – neaprėpiamos galimybės. Pokyčiai juolab tikėtini, kai skirtingose kultūrose herojai ir aktyviai konstruojami, ir dekonstruojami. Kolektyviniai pasakojimai perkuriami panašiai kaip individualios istorijos. Be kita ko, vyksta ir bereikšmiai „kurčiųjų dialogai“, užsitęsia konfliktai, kovos. Tačiau įvertinus patirtis kuriamos naujos gairės ir prasmės.
Heroizmo fenomeno mastą ir aspektus tikimasi suskliausti ir sukonkretinti tebevystoma transdisciplinine ir transnacionaline heroizmo mokslų prieiga, apie kurią daugiau ir geriau papasakos patys mokslininkai. O kol jie pluša, herojai gyvena ir vaikšto tarp mūsų... dažnai neliesdami kojomis žemės – kaip siekiai, priedermės ir svajos. Gal ta poetiška būtovė ir labiau žavi nei du kart du tipo aiškumas. Bet kas nenorėtų, kad sumažėtų nerimo, manipuliacijų, bergždžių aukų ir (bent jau) karo monumentų?
