Bene dramatiškiausia žmogžudystė Lietuvos istorijoje: neapsikentusi baisaus sūnaus nusikaltimo, motina pati pasirūpino bausme

Dešimt dienų – tiek laiko jis, jaunas žmogžudys, kurio vardo neturime teisės pagarsinti, kankinosi dvejonėse. Kankinosi jis, kankinosi jo tėvai – tie, kurie žinojo apie nusikaltimą. Vargu, ar skaitytojui pavyks pajusti gailestį, sužinojus ką jis padarė. Nepaisant to, dešimtį dienų 1963 m. vasarį Vilniuje vykusi jauno, bet labai baisų nusikaltimą įvykdžiusio vaikino drama ir tragiška jos baigtis – istorija, kuri turėtų atkreipti ne tik eilinių skaitytojų, tačiau ir profesionalių psichologų (psichiatrų?) bei visų sovietmetį tyrinėjančių mokslininkų dėmesį: per šią bylą galima įvairiais pjūviais žvelgti į aptariamojo laikotarpio visuomenę – sociumą, kuriame galėjo nutikti tokios tragedijos; aplinką, kurioje viešumas ir visuomenės pasmerkimas kai kam kėlė didesnę baimę nei pati mirtis.

Pradžia. Nusikaltimas

1963 metų vasario 12 dieną vaikai lauke džiaugėsi sniegu. Sutemo jau senokai. Vieno namų pačiame Vilniaus centre – netoli Žaliojo tilto – gyventoja išėjo kieman kviesti savosios atžalos. Būrelyje sniego karą žaidžiančių berniūkščių mergaitės nebuvo. Nebuvo jos ir prie sūpynių, kur tebešėliojo pora mergaičių. Sunerimusi motina ėmė klausti – ar nematėt? Mergaitės purtė galvas. Netrukus, pažinęs kaimynę, prisliūkino vienas berniukų: mačiau. Kur ji? – nekantravo mama. Namie aušo vakarienė, tuoj turėtų grįžti tėvas – ministerijos referentas – o ir šalta jau, kad nesušaltų mažoji.

– Ji išėjo su kažkokiu dėde,– pasakė kaimynas. Mama akimirksniui sustingo. Joks dėdė, joks kitas artimasis, mergaitės pasitikti neturėjo.