Aštuntojo dešimtmečio viduryje trys žymūs politologai – Michelis Crozier, Samuelis Huntingtonas ir Joji’s Watanuki’s – paskelbė garsųjį pranešimą apie Vakarų demokratijos krizę. Jų manymu, nuosmukį sukėlė pernelyg dideli socialiniai reikalavimai. Paradoksalu, bet jų pranešimas sutapo su demokratizacijos bangos, per 15 metų daug kur pasaulyje, įskaitant Pietų ir Rytų Europą, nušlavusios diktatūras, pradžia.
1975 m. maždaug 57 procentai Europos šalių buvo demokratinės, 1990 m. jų dalis pasiekė 77 procentus, o šiandien Senasis žemynas yra demokratiškesnis nei kada nors anksčiau. Ne mažiau kaip 85 procentai Europos šalių reguliariai rengia laisvus ir sąžiningus rinkimus.
Dabar demokratiniai režimai jau nesuyra taip lengvai ir masiškai, kaip atsitiko ano amžiaus 3-iuoju–5-uoju dešimtmečiais, kai 12 iš 19 Europos demokratijų žlugo pačios arba tapo totalitarinių režimų ekspansijos aukomis. Priešingai – Europos demokratija iki šiol rodė tvirtą atsparumą didelėms grėsmėms, tokiems sukrėtimams kaip COVID-19 pandemija, juo labiau barbariška Rusijos invazija į Ukrainą. Demokratija šiuo metu nepatiria krizės, iš tikrųjų gyvename laikais, kai šios valdymo formos rodikliai yra bene geriausi.
